Sijonas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Moteriškas sijonas (Auklando drabužių muziejus)

Libano kurdės su spalvingais sijonais

Sijonas – viršutinis drabužis, kurį dažniausiai dėvi moterys: jo viršus yra ties bamba ar žemiau, o apačia gali būti įvairiame lygyje. Sijono pagrindinė paskirtis yra pridengti ir šildyti dubenį bei kojas. Lyginant su kelnėmis, sijonas užtikrina geresnę oro cirkuliaciją tarp kojų, tačiau paprastai labiau varžo judesius nei kelnės, tiek dėl sijono pasiuvimo ypatumų, tiek ir dėl visuomenėje priimtinų normų.

Sijono tipai

Priklausomai nuo ilgio (tiksliau, uždengiamo kūno) sijonai skirstomi:

• mini sijonas – toks, kurio apatinis kraštas yra aukščiau kelių, ties šlaunimis;
• midi sijonas – apatinis kraštas yra ties keliais ar šiek tiek žemiau;
• maksi sijonas – apatinis kraštas dengia blauzdas ir kartais net kulkšnis.

Vyriški sijonai

Kai kuriose kultūrose sijonus gali nešioti ir vyrai (pvz., škotų kiltas).
Viduramžiais buvo naudojami šarviniai sijonai, kurie buvo šarvų komplekto dalis ir pridengdavo dubens sritį, o kartais – ir šlaunis iki kelių. Aišku, šarviniai sijonai buvo vyriškos aprangos dalis.

Istorija

Nuo 1672 m. Europoje sijonai laikomi beveik tik moterišku drabužiu.

Lietuviški sijonai

Aukštaičių tradiciniai rūbai

Lietuvių sijono prototipas buvo marginė, susidedanti iš 3–4 audeklo palų ir nesusiuvama, o tik apsukama aplink liemenį. Sijonai visuose regionuose buvo naminių audinių arba pirktinės medžiagos. Vasarą jie buvo lininiai, žiemą ir skirti išeigai – vilnoniai, pusvilnoniai. Vasarai ir prastesniems darbams dirbti siuvami pakuliniai sijonai. XVIII–XIX a. visoje Lietuvoje jie buvo siuvami raukti iš trijų–septynių palų. Dažniausiai – keturpaliai. Panašus plotis būna ir sijonų, pasiūtų iš skerso audinio (tokie suvalkiečių ir žemaičių skersadryžiai, išilgadryžiai). Lietuviški sijonai siekė beveik iki žemės. Maždaug trečdalis ir net daugiau medžiagos suraukiama nugaroje, priekyje paraukiama labai mažai (kadangi šią vietą dengia prijuostė). Priekyje sijonas susegamas saga, kabe arba surišamas prisiūtais raišteliais. Sijono pažemiai dažniausiai iš apačios pamušami linine arba medvilnine medžiaga, kartais apsiuvami „šepetuku“ arba iš siūlų nupinta juostele. Sijonai, ypač kai jų būdavo ne vienas, buvo gan sunkus drabužis.

Klostytus sijonus nešiojo tik klaipėdietės, ir tik XIX a. II pusėje. Kitose etnografinėse srityse XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje sijonai kerpami „į klynus“, t. y. siuvami iš kelių į apačią platėjančių dalių.

Audinius sijonams aukštaitės ausdavo languotus ar dryžuotus, kuriuose vyravo raudona, žalia, violetinė, balta, geltona spalvos. Ypač mėgiami buvo balti, pažemiuose raudonais raštais puošti sijonai. Po jais moterys segėdavo dar po 2–3 baltus ar languotus apatinius sijonus. Kelionėje ar šeimininkaujant viršutinį sijoną pasikaišydavo, dėl to apatinio sijono būdavo gražesnė tik apatinė dalis, o viršus būdavo pakulinis.

Dzūkių sijonų audiniai daugiausia languoti su paįvairintais žvaigždučių ar gėlių ornamentais, sodriais raštų ir spalvų deriniais, komponuojant tamsiai mėlyną-juodą arba violetinę–pilką-rudą spalvas. Mėgiami sijonai, kuriuose būdavo ritmiškai išdėstomi ryškūs, kontrastingi spalvoti kvadratai.

Suvalkiečių tradiciniai sijonai išilgadryžiai. XIX a. pabaigoje plačiadryžiai sijonai išnyksta: ruoželiai susiaurėja, arba sijonai audžiami lygūs, vienspalviai – tamsiai mėlyni, rudi, vyšniniai. Patys seniausi vasariniai sijonai buvo balti, vėliau spalvoti, panašūs į vilnonius.

Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje moterys nešiojo po kelis sijonus. Sijonai daugiausia dryžuoti: išilgadryžiai ir skersadryžiai, rečiau languoti. Vėliau XIX a. II pusėje juos pakeičia vienspalviai sijonai, ir kaip ir kitur, siūti iš „klynų“. Apatiniai sijonai ryškių spalvų, dažniausiai raudoni. Puošniausi matomi sijono pažemiai.