Lotaringijos karalystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Lotaringijos karalystė
Frankų imperijos sub-karalystė
← 855 – 959 →   →
Location of Lotaringijos karalystė (violetinė) 855 m.
Sostinė	Mecas
Valdymo forma	monarchija
Era	Viduramžiai
- Vidurio Frankijos padalinimas	855 m., 855
- Padalinimas	959 m.

Lotaringijos karalystė – istorinė karalystė, viena iš trijų Karolingų Frankų (Romos) imperijos dalių, egzistavusi 855–959 m. Jos teritorijos užėmė dabartinės istorinius Lotaringijos, Žemutinių provincijų regionus dab. Prancūzijoje, rytų Belgijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje. Kitos Frankų imperiją sudariusios karalystės buvo Rytų Frankų karalystė, Vidurio Frankų karalystė, Italijos karalystė ir kitos.

Nuo 903 m. karalystė be svetimšalių karalių turėjo ir vietinius kunigaikščius, o nuo 939 m. inkorporuota į Šventąją Romos imperiją ir vadinama kunigaikštyste.

Raida

855 m. Lotaras padalino Vidurio Frankų karalystę į tris dalis, atiduodamas jas savo trims sūnums. Šiauriausią jos dalį, į šiaurę nuo Alpių gavo sūnus Lotaras II. Taip suformuota Lotaringijos karalystė, tačiau nesusiformavo vietos dinastija, kadangi Lotaras II nepaliko teisėtų įpėdinių. Po jo mirties 869 m. sostą paveldėjo Vakarų Frankų karalius Karolis Plikagalvis, o 870 m. karalystę per pusę pasidalino jis ir Rytų Frankų karalius Liudvikas Vokietis.

880 m. Ribemonto sutartimi karalystė vėl atkurta, ir jos karaliumi tapo Liudviko Vokiečio sūnus Liudvikas Jaunesnysis. Tokiu būdu iki 911 m. Lotaringiją kaip atskirą karalystę valdė Rytų Frankų karaliai (išskyrus neteisėtą Arnulfo sūnų Zventiboldą, kuris nevaldė Rytų Frankų). Tik 911 m. ši taisyklė buvo pažeista, nes į sostą išrinktas Vakarų Frankų karalius Karolis Naivusis.

Valdant svetimšaliams karaliams šalyje iškilo vietinė Reginaridų giminė, kurios atstovai titulavosi kunigaikščiais. Jie įgijo vis didesnę reikšmę karalystės gyvenime. 922 m. iš valdžios išstūmus Karolį Naivųjį, karalystė kurį laiką liko be karaliaus, ir tik vėliau kunigaikštis Gilbertas atstatė ryšius su Rytų Frankais, pasikviesdamas į sostą Henriką Paukštininką. Po šio mirties 936 m. jis vėl norėjo atkurti ryšius su Vakarų Frankais, tačiau 939 m. Henriko paukštiniko sūnus Otonas I nukariavo karalystę, prijungė ją prie Šventosios Romos imperijos. Tada karalystė oficialiai paskelbta kunigaikštyste, o kunigaikščiai tapo skiriami.

Valdant paskutiniajam kunigaikščiui Brunui, Lotaringijos kunigaikštystė padalinta į dvi dalis – Žemutinę Lotaringiją ir Aukštutinę Lotaringiją.

Valdovai

• Karaliai:
  • Lotaras II (855–869)
  • Karolis Plikagalvis (869–870)
  • Liudvikas Jaunesnysis (880–882)
  • Karolis Storasis (882–887)
  • Arnulfas Karintietis (887–895)
  • Zventiboldas (895–900)
  • Liudvikas Vaikas (900–911)
  • Karolis III Naivusis (911–922)
  • Henrikas Paukštininkas (925–936)
• Kunigaikščiai
  • Gebhardas (903–910)
  • Reginaras (910–915)
  • Gilbertas (925–939)
  • Henrikas (939–940)
  • Otonas Lotaringietis (942–944)
  • Konradas Raudonasis (944–953)
  • Brunas (953–965)