Bielsko žemė
Kitos reikšmės – Bielsko apskritis (reikšmės).
| Bielsko žemė lenk. Ziemia bielska | ||||
|---|---|---|---|---|
| ||||
 | ||||
| Administracinis centras | Bielskas | |||
| XIV a.-1513 |  Trakų vaivadija
| |||
| 1513-1793 |  Palenkės vaivadija (ATR)
| |||
| 1793-1795 | Palenkės vaivadija (1793)
| |||
.svg){kind=small}
Bielsko žemė (lenk. Ziemia bielska; arba Bielsko apskritis[1]) – LDK Trakų vaivadijos nuo XIV a. iki 1513 m. ir Palenkės vaivadijos 1513–1795 m. istorinis teritorinis vienetas egzistavęs dabartinės šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės regione. Centras – Bielskas. Žemė buvo dabartinės Palenkės vaivadijos Bielsko, Balstogės, Hainuvkos ir Monkų apskrityse bei nedidelėje pietinėje Augustavo ir Grajevo apskričių dalyse. Šiaurėje nuo 1343 m. žemės ribojosi su Prūsija. Vakaruose ribojosi su Viznos žemėmis ir Lomžos žemėmis, pietuose su Drohičino žemėmis ir Mielniko žemėmis, rytuose su Naugarduko vaivadija.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo V a. pr. m. e. iki XIII a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai, kurių žemės buvo vadinamos Jotva.[2][3] Iki XIV a. vidurio dalis žemių priklausė Haličo-Volynės kunigaikštystei. XIV a. šias žemes užėmė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Žemė buvo sudaryta iš trijų atskirų dalių. Pirmoji dalis tai Bielsko ir Suražo miestų apylinkės, kurios anksčiau priklausė Drohičino žemėms. Antroji dalis tai Švienck Strumianų gyvenvietės apylinkės, kurias XIV a. užkariavo LDK iš Mazovijos. Trečioji dalis tai Goniondzo miesto apylinkės, kurias XIII a. iš Mazovijos užkariavo kryžiuočiai vėliau perdavę šias žemes LDK. Nuo XIII a.-XIV a. iki 1513 m. priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijai, nuo 1513 m. iki 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadijai. 1569-1793 m. ATR, Mažosios Lenkijos provincijos Palenkės vaivadijai. Po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1793 m. žemės priskirtos naujai sudarytai Palenkės vaivadijai. Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. didžioji dalis šių žemės atiteko Prūsijos karalystės, Naujosios Rytų Prūsijos, Balstogės departamentui ir nedidelė dalis rytinių žemių atiteko Rusijos imperijos Slanimo gubernijai.
Gyvenvietės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didesnės gyvenvietės: Augustavas, Balstogė, Branskas, Bočkai, Choroščas, Goniondzas, Jasionuvka, Kleščelė, Knišinas, Narevas, Orla, Raigardas, Suražas ir Tikocinas.
Valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žemė turėjo du atstovus Lenkijos Karalystės Seime.
Seniūnai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Pietkus – XV a. pirma pusė
- Račko Strocevičius – birželis 1447 m.
- Ivaška Dovojnovičius – 25.04.1454 m.
- Alekna Sakaitis – 1466 m. (arba 1481 m.), 25.10.1477 m.
- Bartošas Mantautaitis – apie 1481-1484
- Mikalojus Radvilaitis – 1486 – kovas 1490 r.
- Stretovičius Soltanas Aleksandrovičius – 11.02.1492 m. – 11.09.1493 m.
- Mikalojus Radvila II – pab. 1493 m. – 7.09.1504 m.
- Janas Zaberezinskis – 27.08.1501 m. – 27.10.1501 m.
- Mykolas Glinskis – 5.10.1502 m., 28.01.1505 m. – 20.10.1506 m.
- Vaitiekus Kločka (1506-1512)
- Albertas Goštautas (1513-1536)
- Jonas Radvila III 1522 m.
- Semionas Kmita – 1526 m.
- Piotras Kaminskis – 1549-1553
- Jurgis Chodkevičius
- Mikalojus Kiška
- Pavelas Ščavinskis – 1589 m.
- Stanislavas Radzejevskis – 1599 m.
- Mykolas Danilovičius
- Aleksandras Korvinas Gosievskis
- Adamas Kazanovskis nuo 1638 m.
- Janas Klemensas Branickis
- Stefanas Mikalojus Branickis nuo 1683 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Бельскі павет. – LDK enciklopedija, T. 1 (Абаленскі — Кадэнцыя). – Мінск: Беларуская Энцыклапедыя імя П.Броўкі, 2007. // psl. 688.
- ↑ http://www.musicalia.lt/meli/index1.php?id=65 Archyvuota kopija 2012-04-23 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://pl.wikipedia.org/wiki/Plik:Poland_in_the_11th_century.JPG
- Z. Gloger, Dawna ziemia bielska i jej cząstkowa szlachta. Warszawa 1873 r. s. 2.
- Marek Kietliński, Krzysztof Sychowicz, Wojciech Śleszyński: Kościoły a państwo na pograniczu polsko-litewsko-białoruskim (Źródła i stan badań) Białystok 2005. ISBN 83-88097-92-X