Agresijos nusikaltimas
Agresijos nusikaltimas, arba nusikaltimas prieš taiką – valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę.[1] Romos statute agresijos aktais, galinčiais užtraukti asmeninę baudžiamąją atsakomybę, laikomi: karinis įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją, karinė okupacija, svetimos valstybės teritorijos aneksija naudojant ginkluotą jėgą, bombardavimas, uostų blokavimas.[2] Agresijos aktas laikomas vadovybės nusikaltimu, kurį gali padaryti tik valstybės agresijos politiką formuojantys, o ne ją vykdantys asmenys.
Agresijos neteisingumo idėja randama teisingo karo teorijoje, kurioje kariauti be pateisinamos priežasties savigynai yra neteisinga. Po Vokietijos invazijos į Sovietų Sąjungą Antrojo pasaulinio karo metais, sovietų teisininkas Aronas Traininas pateikė pirmąjį sėkmingą pasiūlymą kriminalizuoti agresiją.[3] Niurnbergo karinio tribunolo chartija numatė baudžiamąją atsakomybę už agresyvų karą.[4] Kiti Antrojo pasaulinio karo dalyviai buvo teisiami už agresiją Suomijoje, Lenkijoje, Kinijoje, Japonijoje.[5]
Visuotinai pripažįstama, kad agresijos nusikaltimas egzistuoja tarptautinėje paprotinėje teisėje.[6] Apibrėžimus ir sąlygas, kuriomis Tarptautinio Baudžiamojo Teismo jurisdikcijai priklauso šis nusikaltimas, 2010 m. priėmė teismo šalys.[7] Agresija yra baudžiama pagal kai kurių šalių įstatymus; už ją gali būti persekiojama pagal visuotinę jurisdikciją.[8]
Agresija, kartu su genocidu, nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais, yra vienas sunkiausių tarptautinės baudžiamosios teisės nusikaltimų. 1946 m. Niurnbergo tribunolas nusprendė, kad agresija yra „aukščiausias tarptautinis nusikaltimas“.[9] Agresija pripažįstama nusikaltimu prieš užpultą valstybę, tačiau taip pat gali būti laikoma nusikaltimu prieš asmenis, kurie žuvo ar nukentėjo dėl karo.[10]
Romos statutas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Agresijos apibrėžimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal Romos statutą, atnaujintą 2010 m. konferencijoje Kampaloje, agresija – valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ir politinę nepriklausomybę arba bet koks kitas ginkluotos jėgos panaudojimas, nesuderinamas su Jungtinių Tautų Chartija.[2] Remiantis 1974 m. gruodžio 14 d. priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 3314 (XXIX), agresija laikoma:
- (a) valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją; kitos valstybės užpuolimas; svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies aneksija naudojant ginkluotą jėgą;
- (b) valstybės ginkluotųjų pajėgų vykdomas kitos valstybės teritorijos bombardavimas arba bet kokio ginklo prieš ją naudojimas;
- (c) kitos valstybės uostų ir krantų blokavimas;
- (d) sausumos, jūros ar oro pajėgų užpuolimas;
- (e) ginkluotųjų pajėgų, pagal susitarimą esančių kitos valstybės teritorijoje, naudojimas nesilaikant susitarimo sąlygų arba ginkluotųjų pajėgų laikymas joje po to, kai susitarimas nebegalioja;
- (f) savos teritorijos suteikimas kitai valstybei, kuri ją naudoja agresijai prieš trečiąją valstybę;
- (g) valstybės ginkluotųjų, nereguliariųjų pajėgų ar samdomosios kariuomenės siuntimas į kitą valstybę.
- — 2010 m. priimtos Romos statuto pataisos[7]
Jurisdikcija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarptautinis Baudžiamasis Teismas gali patraukti baudžiamojon atsakomybėn už agresijos aktą tik tuo atveju, jei agresorė pripažįsta teismo jurisdikciją agresijos nusikaltimui arba yra gavęs JT Saugumo Tarybos kreipimąsi.[11] Kritikai teigia, kad TBT neturėtų traukti baudžiamojon atsakomybėn už agresiją, nes pateisinamas karas yra politinis apsisprendimas, o teismo įsitraukimas gali pakenkti jo teisėtumui.[12]
TBT jurisdikcija agresijai aktyvuota 2018 m. liepos 17 d. po 2/3 šalių sprendimo.[13] 2022 m. 43 šalys buvo ratifikavusios Romos statuto pataisas dėl agresijos nusikaltimo.[14]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Sayapin 2014, p. 105.
- ↑ 2,0 2,1 „Agresija“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-11-23.
- ↑ Sellars 2013, pp. 51–52.
- ↑ Sellars 2013, p. x.
- ↑ Clark 2013, p. 392.
- ↑ Kemp 2010, pp. 202, 207.
- ↑ 7,0 7,1 „Rome statute of the International Criminal Court – Rome, 17 July 1998 – Amendments to the Rome Statute of the International Criminal Court – Kampala, 11 June 2010 – Adoption of Amendments on the Crime of Aggression“ (PDF). United Nations. 2010-11-30. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2022-04-24. Nuoroda tikrinta 2022-08-09.
- ↑ Scharf, Michael P. (2012). „Universal Jurisdiction and the Crime of Aggression“. Harvard International Law Journal. 53: 357.
- ↑ Sellars 2013, p. 165.
- ↑ May 2016, p. 279.
- ↑ „Crime of Aggression Activated at the ICC: Does it Matter?“. Just Security. 19 December 2017. Nuoroda tikrinta 2 March 2022.
- ↑ May 2016, p. 284.
- ↑ Soler 2019, p. 104.
- ↑ „Rome Statute of the International Criminal Court“. United Nations Treaty Collection. 2022-03-17. Nuoroda tikrinta 2022-03-17.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Sayapin, Sergey (2014). The Crime of Aggression in International Criminal Law: Historical Development, Comparative Analysis and Present State (anglų). T.M.C. Asser Press. ISBN 978-90-6704-927-6.
- Sellars, Kirsten (2013). 'Crimes Against Peace' and International Law (anglų). Cambridge University Press. ISBN 978-1-107-02884-5.
- Clark, Roger S. (2013). „The Crime of Aggression: From the Trial of Takashi Sakai, August 1946, to the Kampala Review Conference on the ICC in 2010“. The Hidden Histories of War Crimes Trials (anglų). Oxford University Press. ISBN 978-0-19-967114-4.
- Kemp, Gerhard (2010). Individual Criminal Liability for the International Crime of Aggression (anglų). Intersentia. ISBN 978-94-000-0013-1.
- May, Larry (2016). „Just War Theory and the Crime of Aggression“. In Kreß, Claus; Barriga, Stefan (eds.). The Crime of Aggression: A Commentary. Cambridge University Press. pp. 273–286. ISBN 978-1-107-01526-5.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |