Milda Vaškelytė’s Post

MANO MAMA Nežinau ar Linkedin geriausia vieta apie tai kalbėti, tačiau vis pagalvoju, jei mano tėvai naudotų šitą platformą, kokie populiarūs jie būtų. Kartais kai paklausau ką jie veikia, man pradeda atrodyt, kad mes tuose savo korporatyvuose darome gerokai mažiau. Aišku, tai netiesa. Vakar mano mama buvo apdovanota Martyno Mažvydo premija už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui. Sakyčiau, kad mano mamai gyvenime yra labai sunku, nes ji nemoka daryti paprasčiau, viskas turi būti padaryta geriausiai, o kartais tai kankina. Mama "zūlino" savo disertaciją daugiau nei 10 metų, o gindamasi ją gavo komentarą, kad disertacija tokio lygio, kad tiktų dar aukštesniam laipsniui gauti. Kai ruošdavosi paskaitoms ar naują kursą, išnarstydavo jį iki kauliukų, todėl namie paskaitų pasiklausydavau ir aš. Į kiekvieną pirmakursį studentą jį visada žiūrėjo su pagarba ir to išmokė ir mane, kad nesvarbu kokio statuso ar amžiaus žmogus, visus juos gerbiame vienodai, nepriklausomai ir nuo savo pasiekimų. Mama mane išmokė skaityti lotyniškai, vaikystėj mokėjau skaityti ir lenkiškai (nes daugelis 18 a. LDK šaltinių yra lenkų kalba), tačiau niekada per prievartą man tos kultūros nekišo ir leido tame būti, tiek kiek noriu aš. Pamenu, kai būdama paauglė, atvažiavau į Krokuvą, kur tuo metu stažavosi mama, vaikščiojom po Vavelio rūmus. LDK istorija man tuo metu buvo pati neįdomiausia. Pasivaikščiojus ir supratus, kad vaikštau ir po savo šalies istoriją, kilo toks vidinis pasididžiavimas, už ką ir esu dėkinga mamai. Kartais mane trigerina darbas rinkodaroje, jokiais būdais jo nenuvertinu, bet visada augau šeimoje, kuri dirba su fundamentais, leidžia knygas, puoselėja kultūrą. Galima sakyti, o kam to reikia? Na puoselėti savo šalies istoriją, ją tirti ir nagrinėti, tai ne žmones operuoti, tačiau visas mūsų istorijos bagažas svarbus, o pasiekimai garsina šalies vardą. Todėl visur gyvenime prasmės ieškau ir aš, ir dažniausiai ją randu, nes daug kas yra tik požiūrio klausimas. O šiandien šį įrašą rašau aukštai iškelta galva. Nors mama premijos atsiimti gyvai negalėjo, nes tuo metu skaitė pranešimą Varšuvoje, mano širdis džiaugiasi jos pasiekimais ir tikrai žinau, kad tai ne pabaiga.