Suchoj Su-27
| Su-27 | |
| |
| Su-27 | |
| Tipas | naikintuvas |
|---|---|
| NATO kodas | Flanker |
| Kūrėjas | Suchoj |
| Pirmas skrydis | 1977 m. gegužės 20 d. |
| Pradėtas naudoti | 1984 m. gruodis |
| Pagrindiniai naudotojai | Rusija, Kinija, Kazachija, Ukraina, Baltarusija, Iranas, Etiopija, Vietnamas, Uzbekija, Angola, Indonezija, Venesuela, Indija, Malaizija |
| Pagaminta vnt. | ~ 680 |
| Vieneto kaina | ~ 35 mln. dolerių |
Su-27 (NATO pavadinimas – Flanker) – viršgarsinis, dviejų variklių, reaktyvinis, sunkusis naikintuvas. Pradėtas gaminti Sovietų Sąjungoje kaip atsakas į JAV gaminamus F-14 Tomcat, F-15 Eagle, F-16 Fighting Falcon ir F/A-18 Hornet.
Su-27 – vienas iš pagrindinių Rusijos, Indijos ir Kinijos karinių oro pajėgų (KOP) lėktuvų, pradėtas naudoti apie 1990 m.
Suprojektuotas ir įgyvendintas Suchoi konstruktorių biure, konstruktorius Michailas Simonovas (rus. Михаил Петрович Симонов).
Modifikacijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Su-27 bazėje sukurtos modifikacijos:
- Su-27UB – mokomasis-kovinis naikintuvas.
- Su-27SK – dar tarybinė eksportinė versija.
- Su-30 (Su-27PU) - mažaserijinė, dvivietė modifikacija, turinti patobolintą skyrdžių kontrolės sistemą, bei galimybę pasilpildyti kuro ore ir tt.
- Su-30MK - naujos kartos mažaserijinė, dvivietė modifikacija, turinti žemės atakavimo galimybes. Nedidelis kiekis jųjų, tarnauja Rusijos karinėse oro pajėgose
- Su-30MKI - dvivietis, ženkliai patobulintas SU30MK, skirtas Indijos karinėms oro pajėgoms,- turintis: žemės atakavimo galimybes, traukos krypties keitimo variklius (vectored-thrust engines), kanardus. Avioniką, kaip ir didesne dalis elektroninės dalies kurta Indijos specialistų, bei Izraelio Elbit bendrovės inžinierių pajėgomis.
- Su-30MKK - dvivietis, SU30MKI variantas, skirtas Kinijos karinėms oro pajėgoms, bet naudojantis rusišką avioniką, bei elektronines sistemas, neturintis traukos krypties keitimo variklių (vectored-thrust engines) bei kanardų. Kinijos karinis jūrų laivynas nusipirko panašia (Su-30MK2) modifikaciją, pritaikyta atakuoti laivus.
- Su-32 - Su-34 versija eksportui.
- Su-33 (Su-27K) – jūrinis naikintuvas, skirtas lėktuvnešiams.
- Su-34 (Su-27IB) - naikintuvas - bombonešis.
- Su-35/Su-37 (Su-27M) - eksperimentiniai modeliai, skirti technologijų demonstravimui.
- Su-35 (Su-27BM/Su-35BM) - dar vadinamas paskutiniu Su-27, turintis integruotus LCD ekranus, ženkliai pagerintas "stealth" technologijas, patobulintą pasyvaus elektroniškai skanuojamo masyvo (PESM) tipo, "N035 Irbis" radarą(vėliau naują Irbis-E), naujos kartos, rusų gamybos, avioniką bei elektroniką, patobulintus, galingesnius, turinčius superkruizo galimybė AL-41F1A variklius. Numatoma gamybos pradžia 2010 m.
- Shenyang J-11 – Su-27SK gaminimas Kinijoje, pradžioje pagal licenziją, vėliau didėjant kinškų detalių kiekiui, bei patiems kinams alternatyviai tobulinant naikintuvą, licenzijuotos gamybos buvo atsisakyta.
- Shenyang J-15 – J-11 – jūrinė versija, skirta lėktuvnešiams. Technologijos perimtos pasinaudojus,- vienu pirmųjų SU-27K (SU-33) prototipų T-10K-3, kurį kinai nusipirko iš Ukrainos.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie 1960 m. kelios valstybės pradėjo kurti ketvirtos kartos naikintuvus. Tuo metu Suchoi konstruktorių biure pradėtas kurti naikintuvas, kodiniu pavadinimu T-10, nebeatitiko to meto reikalavimų. 1969 m., išanalizavę JAV naikintuvo F-15 Eagle charakteristikas, sovietiniai inžinieriai toliau tobulino T-10. Pirmąkart Su-27 prototipas pakilo į orą tik 1977, o vieno iš bandymų metu lakūnas Jevgenijus Solovjovas, pilotuodamas T-10-2 modelį, nesugebėjęs suvaldyti naikintuvo, žuvo. Po atliktų konstrukcinių, mechaninių ir techninių pakeitimų buvo sukurtas T-10S-1 modelis. Lėktuvo charakteristikos ir manevringumas atitiko nusibrėžtus tikslus. Vieno iš naikintuvo bandymų, kurio metu buvo bandomos maksimalios orlaivio galimybės žuvo lakūnas astronautas Aleksandras Komarovas (Александр Комаров).
1990 m. rugpjūčio 23 d. pagal pasirašytą Tarybų Sąjungos Ministrų Tarybos nutartį naikintuvas oficialiai pradėtas naudoti TSRS KOP. Buvo gaminami perėmimo naikintuvai (oro taikiniams naikinti) ir šturmo naikintuvai (oro ir žemės taikiniams), tačiau po kiek laiko dėl įrangos netobulumo pastarųjų atsisakyta.
Konstrukcija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Korpusas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Su-27 naikintuvas yra panašus į taip pat rusų gaminamą MiG-29, tačiau jis yra didesnis. Siekiant sumažinti svorį apie 30 % konstrukcijos pagaminta iš titano. Strėlinio tipo sparnas ir fiuzeliažas sujungti į vientisą korpusą ir primena deltinio sparno formos lėktuvų siluetą.
Su-27 yra pirmasis Tarybų Sąjungos aerodinaminis nešančiosios konstrukcijos lėktuvas, kuriam pilotuoti reikalinga automatinė elektroninė sistema.
Variklis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Du varikliai Lyulka AL-31F (rus. АЛ-31Ф) yra naikintuvo uodegoje, turi forsažo kameras. Juos sukūrė konstruktorių biuras Saturn (Сатурн). Varikliai yra toliau vienas nuo kito, kad sumažintų įtaką. Kiekvieno jų trauka – 122,8 kN (su pilnai įjungtu forsažu). Kai kurios, vėlesnės, Su-27 modfikacijos turėjo patobulinta (AL-31FP, AL-37FU, AL-41F) reaktyvinį variklį, turintį turbinų išėjimo angose besikeičiančio kampo mentės, pagerinančias manevravimą. AL-31F varikliais naikintuvas lengvai pasiekia Mach 2 greitį, o didžiausias pasiekiamas greitis – Mach 2,35.
Naikintuvo degalų bakai yra 12 000 litrų talpos. Su tokiu degalų kiekiu lėktuvas gali nuskristi 3 900 km, o koviniu režimu - apie 1 500 km. Papildomai kabinami degalų bakai nėra numatyti. Degalų pildymas ore yra realizuotas, kai kuriose, vėlesnėse, modifikacjose. Naikintuve įrengta lazerinė nutaikymo sistema.
Su-27 eksplotacijos pradžioje pilnas variklio darbo amžius siekė 300 valandų, o pirmas kapitalinis remontas numatytas (MBTO) po 50 val. Dabartinių AL-31F variklių pilnas amžius siekia 3000 ir MBTO po 1000 valandų. Naujesnės modifikacijos (AL-41F1A), montuojamos i Su-35BM: 4000 ir 1000.
Radiolokacinė įranga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Radijo sekimo sistemos (RSS) (angl. Radio Detection and Ranging) antena yra 1076 mm ir gali aptikti taikinį naikintuvo priekyje nutolusį 80-100 km ir naikintuvo gale už 30-40 km. Ji gali vienu metu sekti 10 taikinių. Ji taip pat pritaikyta nurodyti raketų skriejimo kryptį taikinio link.
Ginkluotė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Raketų paleidimo sistemos yra naikintuvo apačioje. Jų yra 10: 6 po sparnais, 2 po varikliais ir 2 po fiuzeliažu šalia variklių. Su-27 gali būti apginkluoti 6-mis valdomomis raketomis R-27 (P-27) (būna radiolokacinio ar šiluminio nutaikymo tipo), specialiai suprojektuotomis šiam naikintuvui. Taip pat naudojamos mažo atstumo R-73 (P-73) raketos (tipas – oras-oras). Kovai su žvalgybos lėktuvais naudojamos didelio nuotolio raketos R-172 (P-172), kurios skrenda apie 400 km.
Dešiniajame priešsparnyje sumontuota greitašaudė (1 500 šūvių per minutę) patranka GŠ-30-1 (ГШ-30-1). Užtaisas 150 šovinių.
Charakteristikos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tolesni projektai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pradinis Su-27 (projektas T-10) toliau tobulinamas, atsirado jo modifikacijos: Su-30, Su-34, Su-35, Su-37, Su-47.
Nemažai Su-27 elementų buvo panaudota XX a. pabaigoje XXI a. prdžioje kuriant rusu perspektyvini naikintuvą PAK-FA (projektas T-50).
Papildoma informacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1990 m. rugsėjo 9 d. Trevizo provincijos Salgareda aerodrome (Italija) aviacijos šou metu naikintuvu Su-27 darydamas vertikalią pilotažo figūrą žuvo lakūnas-kosmonautas Rimantas Stankevičius.
- 2005 m. rugsėjo 15 d. 15.04 val. Šakių rajone, Plokščiuose nukrito iš Sankt Peterburgo į Kaliningradą skridęs ir Lietuvos oro erdvę pažeidęs Rusijos karinių pajėgų lėktuvas Su-27. Pilotas Valerijus Trojanovas katapultavosi ir parašiutu nusileido kitoje Nemuno pusėje, prie Veliuonos.
