Simbolizmas
Simbolizmas (gr. symbolon 'sutartinis ženklas') – XIX a. II pusės modernistinė literatūros ir vaizduojamosios dailės srovė, susiformavusi kaip priešprieša pozityvistų racionalizmui, natūralistų tikrovės kopijavimo tendencijoms.
Simbolizmo estetika ir atstovai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Simbolizmo pradininkai prancūzų poetai Šarlis Bodleras, Polis Verlenas, Stefanas Malarmė vadovavosi idealistinės filosofijos, kurią propagavo Artūras Šopenhaueris ir Frydrichas Nyčė, nuostatomis. Jų esmė: žmogaus būties esmę galima tik nujausti, protu jos suvokti neįmanoma. Simbolistai skelbė, kad daiktuose ir gyvenimo reiškiniuose glūdinčias paslaptis gali įminti tik menas ir kad svarbiausia jo užduotis – atskleisti nematomus žmogaus ir pasaulio ryšius, o geriausia priemonė tam esąs simbolis, turintis itin didelę apibendrinamąją galią. Simbolizmas daug ką perėmė iš romantizmo. Simbolistai teigė, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Pasaulis jiems atrodė beviltiškai sumaterialėjęs ir dvasiškai užgesęs. Jie troško pakilti į amžino gėrio ir grožio pilis, mįslingais, fantastiniais vaizdais perteikdavo giluminius daiktų ryšius, ypač reikšmingu dalyku laikė intuiciją (nuojautą). Savo idėjoms ir lūkesčiams išreikšti vartojo simbolius, tokius kaip „saulė“, „aušra“, „vanduo“, „tamsa“. Simboliais tie žodžiai virsta tik konkrečiame kūrinyje ir tik tada, kai vartojami ne įprasta reikšme, o perteikia reiškinio esmę.[1]
Tarp simbolistinių dailininkų paminėtini: Arnoldas Beklinas (1827−1901), Ferdinandas Hodleris (1853−1918), Gustavas Moro (1826−1898), Francas fon Štiukas (1863−1928).[2] Pjeras Piuvi de Šavanas (1824−1898), Odilonas Redonas (1840−1916), Edvardas Munkas (1863−1944), Hugas Simbergas (1873−1917), Fernanas Knopfas (1858−1921), Gustavas Klimtas (1862–1918), Michailas Vrubelis (1856−1910), Maksas Klingeris (1857−1920).
Simbolizmo bruožų savo kūryboje įpynė Polis Gogenas (1848−1903), Pablas Pikasas (1881−1973), Janas Toropas (1858−1928), Akselis Galen-Kalela (1865−1931), Džovanis Segantinis (1858−1899), Džeimsas Ensoras (1860−1949),[3] nabių grupės dailininkai.
Simbolizmas Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvių literatūroje simbolizmo srovė susiformavo XX a. 2 deš. pabaigoje. Simbolistai davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai, įvedė improvizacinį stilių. Su simbolizmu lietuvių poezijoje siejamos įvairios poetinio mąstymo kryptys – alegorizmas, abstraktusis intelektualizmas (Faustas Kirša), laisvas emocinių asociacijų srautas (Balys Sruoga), vidinis dramatizmas (Vincas Mykolaitis-Putinas), aforistiškumas (Jurgis Baltrušaitis). Simbolistai mėgo rašyti eilėraščių ciklus.[4]
Simbolizmas Lietuvos vaizduojamojoje dailėje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarp Lietuvos dailininkų, kurių kūryba turėjo sąsajų su simbolizmu, yra Kazimieras Stabrauskas, Ferdinandas Ruščicas, Petras Kalpokas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. M. K. Čiurlionis pirmuosius savo simbolistinius paveikslus nutapė 1903-1905 metais ("Laidotuvių simfonija", "Tvanas", "Audra").
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
„Mirusiųjų sala“, aut. Arnoldas Beklinas -
„Naktis“, aut. Ferdinandas Hodleris -
„Galatėja“, aut. Gustavas Moro -
„Nuodėmė“, aut. Francas fon Štiukas
.jpg)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Bartašiūnienė, Nijolė, Dumčiuvienė, Violeta. Kultūros epochos ir literatūros srovės. V., 2003.
- ↑ James Stevens Curl. A Dictionary of Architecture and Landscape Architecture. OUP Oxford, 2006, p. 757
- ↑ Nicole Myers, The Metropolitan Museum of Art, 2007
- ↑ Lietuvių literatūros enciklopedija. V., 2000.