Postkolonializmas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Postkolonializmas – akademinė disciplina, tyrinėjanti pokolonijines (t. y., kolonializmą patyrusias) visuomenes. Aiškinamasi, kaip imperializmas ir kolonialistinės praktikos paveikė kolonizuotas visuomenes. Šiuo žodžiu apimamas ne faktinis kolonistinės santvarkos ir paveldo griovimas (dekolonizacija), o socialiniai procesai kolonializmo paveiktose visuomenėse. Postkolonializmas glaudžiai susijęs su postmodernizmo ideologija.
Postkolonializmas yra kritiškas kolonializmo diskursui – t. y., pozicijai, iš kurios kolonistinės jėgos grindžia ir teisina savo kolonistines praktikas. Dekonstruojami kolonistų susikurti savęs ir kolonizuojamų subjektų vaizdiniai, hegemoninis santykis. Stengiamasi įgalinti kolonizuotąsias tautas, pabrėžiant jų savipratą ir požiūrį į kolonializmą.
Paprastai postkolonializmo diskurse pabrėžiamos kolonialistinių galių europocentristinės, rasistinės, etnocentristinės nuostatos, prigimtinio pranašumo prieš kolonizuojamuosius akcentavimas. Daugelis Vakarų valstybių (ypač, Prancūzija) pabrėžė savo civilizacinę misiją – imperinės praktikos aiškintos kaip „barbariškų tautų“ civilizavimas jas vesternizuojant. Siekiant esencialistiškai konceptualizuoti kolonizuojamuosius menant jų tariamą homogeniškumą, vartojamos tokios sąvokos kaip „Trečiasis pasaulis“, „Orientas“, „primityvios tautos“ ir pan. Vakarų kolonialistai sau prisiskyrė mokytojų, „vyresniųjų brolių“, etalono vaidmenį, pagal savo pavyzdį bandydami nukreipti užkariautas tautas. Taip pat aptariamas neokolonializmas – šiuolaikinės kolonistinės praktikos, pasižyminčios ne fiziniu teritorijų užkariavimu, bet ekonominėmis, politinėmis, karinėmis strategijomis, įgalinančiomis hegemoniškai diktuoti tvarką trečiosioms šalims. Neokolonializmas aptariamas sykiu su globalizacija, kapitalizmu, kultūriniu imperializmu, tarptautinėmis korporacijomis. Pabrėžiama, kad buvusios imperinės valstybės, naudodamos šiuos svertus, toliau siekia daryti įtaką buvusioms savo valdoms.
Tarp žymiausių postkolonializmo teoretikų minėtini: Edvardas Saidas, Emė Sezeras, Francas Fanonas, Alberas Memi, Kvamė Nkruma, Gajatrė Čakravarti Spyvak. Be to, gausu rašytojų, kurių kūryba įvardijama kaip postkolonijinė literatūra (aprašomos kolonijinės patirtys, jų sukeltos traumos).
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Nguyen Ai Quoc, Le Procès de la colonization française, 1924;
- Aimé Césaire, Discourse on Colonialism, 1950;
- Frantz Fanon, Black Skin, White Masks, 1952;
- Frantz Fanon, The Wretched of the Earth, 1961;
- Albert Memmi, The Colonizer and the Colonized, 1965;
- Kwame Nkrumah, Consciencism, 1970;
- Edward Said, Orientalism, 1978;
- Gayatri Chakravorty Spivak, Can the Subaltern Speak?, 1988.