Pereiti prie turinio

Narva

Koordinatės: 59°22′30″ š. pl. 28°11′50″ r. ilg. / 59.37500°š. pl. 28.19722°r. ilg. / 59.37500; 28.19722 (Narva)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Narva
est. Narva
            
Narvos pilis
Narva
Narva
59°22′30″ š. pl. 28°11′50″ r. ilg. / 59.37500°š. pl. 28.19722°r. ilg. / 59.37500; 28.19722 (Narva)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Estijos vėliava Estija
Apskritis Rytų Viru apskritis Rytų Viru apskritis
Gyventojų (2019) 55 249
Plotas 84,54 km²
Tankumas (2019) 654 žm./km²
Vikiteka Narva
Kirčiavimas Nárva
Centrinis transporto žiedas

Narva – miestas šiaurės rytų Estijoje, Rusijos pasienyje, Narvos upės kairiajame krante, priešais Rusijos miestą Ivangorodą. XIII–XV a. Narvos pilis, miesto įtvirtinimai (bastionai), Narvos rotušė, miesto parkas, išsidėstęs palei Narvos upę.

Pirmoji gyvenvietė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remiantis archeologiniais Narvos kultūros radiniais, pirmieji gyventojai dabartinės Narvos teritorijoje apsigyveno V–IV tūkst. pr. m. e.[1] Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Narvos gyvenvietė minima 1171 m. Naugardo metraščiuose.

12201346 m. priklausė Danijai. XIII a. svarbi pasienio tvirtovė, nuo XIV a. prekybos centras. 1347 m. Narvos tvirtovė ir miestas tapo Livonijos ordino valdomis. 1492 m. Rusijos kunigaikštis Ivanas III, priešais Narvos pilį pastatė Ivangorodo (est. Jaanilinn) tvirtovę.

Švedijos ir Rusijos valdymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1555 m. Narvos pilį užėmė rusai, tačiau nuo 1581 m. buvo kontroliuojama Švedijos. Per 17001721 m. Šiaurės karą 1700 m. lapkričio 30 d. Narvos mūšyje apie 10 000 žmonių Švedijos kariuomenė sumušė daugiau kaip 30 000 Rusijos kariuomenę, bet 1704 m. rusai vėl užėmė Narvą. Pagal 1721 m. Ništato taiką pilis atiteko Rusijos imperijai. 1704 m. rugpjūčio 30 d. joje pasirašyta Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos Narvos sutartis. Pastačius Kronštatą ir Sveaborgą Narva prarado reikšmę kaip tvirtovė.

Tarpukaris ir sovietų okupacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. kovo mėn. miestą užėmė Vokietijos kariuomenė, 1918 m. lapkričio mėn. bolševikai, kurie čia paskelbė Estijos tarybinę respubliką. 1919 m. sausio mėn. Narvą atkovojo Estijos kariuomenė. 1944 m. vasario–rugsėjo mėn. dėl Narvos kovojo Nacių Vokietijos ir TSRS kariuomenės, miestas labai nukentėjo nuo oro antskrydžių. 1944 m. Ivangorodas su aplinkinėmis dešiniakrantėmis teritorijomis atskirtas nuo Narvos ir perduotas Rusijos Federacijai. Pokario metais mieste apsigyveno daug rusakalbių.[2]

Narva – viena šalčiausių Estijos gyvenviečių. Vyrauja šiltų vasarų vidutinių platumų klimatas (Kepeno klimato klasifikacija Dfb). Vasaros švelnios, šiltos ir lietingos su vėsiomis ir šaltomis naktimis.

Narva – svarbus Estijos pramonės centras. Estijos šiluminė elektrinė (1600 MW) ir Pabaltijo šiluminė elektrinė (1620 MW), kūrenamos Kohtla Jervėje išgaunamais degiaisiais skalūnais. Šalia miesto yra 125 MW Narvos hidroelektrinė ant Narvos upės. Tekstilės, medienos apdirbimo, maisto, mašinų, chemijos, statybinių medžiagų pramonė.

84,41 % Narvos gyventojų – rusai, be to dar yra nemažai ukrainiečių, baltarusių ir kt., čia atvykusių daugiausia vykdant „broliškų statybų“ projektą, statant šiluminę elektrinę. Tik 6 % miesto gyventojų yra estai. Narvoje yra Tartu universiteto filialas.

Žymiausi architektūros paminklai:

  • Hermano tvirtovė, statyta XIV–XVI a., restauruota XX a. pabaigoje, architektai H. Potis ir I. Vytsu.
  • Bastionų fragmentai, XVI–XVII a.
  • Barokinė rotušė, pastatyta 1671 m., architektas J. Teufelis, sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą, atstatyta 1963 m.
  • Šv. Aleksandro bažnyčia, 1884 m., architektas O. Hipijus.
  • Kristaus prisikėlimo bažnyčia, 1898 m., architektas P. Alishas.

Žymūs žmonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš Narvos kilę šie žymūs žmonės:

Miestų partnerystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestai, su kuriais Narva yra užmezgusi partnerystės ryšius:

  1. „History of Narva: Formation of city“. Narva Museum. Nuoroda tikrinta 19 March 2009.
  2. '. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 72 psl.