Kinų-tibetiečių kalbos
| Kinų-tibetiečių | |
| Paplitimas | Rytų Azija, Centrinė Azija |
|---|---|
| Kalbų skaičius | 449 |
| Kilmė | Kinų-tibetiečių |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
| Klasifikacija | kinų, (tibetiečių-mianmariečių:) kamarupa, Himalajinės, bodinės, rytų tibetiečių-mianmariečių |
Kinų-tibetiečių kalbos – kalbų šeima, kurią sudaro apie 250 Rytų Azijoje vartojamų kalbų. Pagal kalbančiųjų skaičių ši šeima nusileidžia tik indoeuropiečių kalboms. Daugelio šių kalbų savybė yra tonai.
Ypač gausios kinų – tibetiečių kalbų šeimos protėvynė veikiausiai buvusi Gobio dykumos stepėse, iš kur dar tolimoje senovėje kinų – tibetiečių kalbos ėmė plisti į įvairius kraštus. Plisdama kinų – tibetiečių kalbų šeima susiskaidė į tris šakas:
a) kinų
b) tibetiečių – mjanmų
c) Jenisiejaus ostiakų
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Kinų kalba (jos tarmės dažnai laikomos atskiromis kalbomis ir grupuojamos kaip sinitinės kalbos) ir jai artima dunganų kalba
- Bajų kalbos (padėtis klasifikacijoje neaiški)
- Tibetiečių-mjanmų kalbos (Tibetiečių – birmiečių kalbos):
- Kamarupos kalbos (vartojamos Šiaurės Rytų Indijoje)
- Kukių – činų – nagų kalbos
- Aborių – mirių – daflų kalbos
- Bodų – garų kalbos
- (Himalajų kalbos)
- Maha-kiranti kalbos (įskaitant nevarų ir galbūt magarų kalbas)
- Tibetiečių-kinaurų kalbos (priklauso daug kalbų, tarp kurių didžiausios tibetiečių, dzongkha, ir kitos)
- Rytų tibetiečių-mjanmų kalbos
- Čiangų kalbos
- Kačinų kalba
- Lolo-mianmų kalbos: priskiriamos gausios Yi, mjanmų, nasių kalbos.
- Kajinų kalbos (karenų kalbos)
- Kamarupos kalbos (vartojamos Šiaurės Rytų Indijoje)
Kinų kalba, kuria dabar šneka apie milijardą žmonių, turi gana senus hieroglifų rašto paminklus, siekiančius XIV a. pr. m. e. (Šango dinastijos laikai). Nors hieroglifų raštas jungia visus kinus, tačiau kinų kalba susiskaidžiusi į daugelį tarmių, kurios sudaro dvi dideles grupes: šiaurės ir pietų. Skirtumas tarp šių grupių yra toks didelis, jog šiaurinės grupės atstovai nesusišneka su pietinės grupės atstovais (Pekino gyventojas nesupranta Nankino gyventojo kalbos). Nuo XIII a. Pekinui pasidarius Kinijos valstybės ir kultūros centru, jo apylinkių tarmės ėmė plačiau įsigalėti viešajame gyvenime ir eiti literatūrinės kalbos pagrindu.
Tibetiečių – mjanmų šakai priklauso tibetiečių kalba (rašto paminklai siekia VII a.), mjanmų kalba (rašto paminklai nuo XI a.) ir keliolika kitų mažų kalbų (akų, dalfų, magarų, nevarų ir kt).
Anksčiau prie kinų – tibetiečių kalbų šeimos buvo priskiriamos tajų-kadajų kalbos. Kinų – tibetiečių šeimai artimiausia tajų – kadajų kalbų šeimos tajų kalbų grupė. Šios grupės kalbomis šneka apie 50 mln. žmonių pietryčių Kinijoje, Tailande, Laose, Vietname ir Mianmare. Gausingiausia iš jų – tajų kalba, turinti rašto paminklų iš XIII a. Kai kurie mokslininkai prie tajų kalbų priskiria ir vietnamiečių kalbą, tačiau šios kalbos giminystės santykis dar nėra išaiškintas.
Jenisejaus ostiakų kalba ligi nesenų laikų buvo paplitusi prie Jenisejaus vidurupio, bet paskui ji susimaišė su paleoazinėmis ir vad. Altajaus kalbomis ir labai nutolo nuo kinų – tibetiečių kalbų šeimos.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]sitbMultiTree kalbos kodo „sitb“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „sitb“)- Ethnologue informacija