Pereiti prie turinio

Britų armija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Britų armija
angl. British Army

Veikimo laikas 1660 m. sausio 1 d.[1][2]-dabar
Valstybė Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė
Lojalumas Karolis III
Pavaldus Didžiosios Britanijos ginkluotosios pajėgos
Rūšis Sausumos kariuomenė
Dydis 80 976 aktyvaus personalo (2022)[3]
3 949 gurkų (2022)[3]
29 401 savanorių rezervas (2022)[3]
23 199 nuolatinis rezervas (2022)[3]
Yra dalis Didžiosios Britanijos ginkluotosios pajėgos
Globėjas Karolis III
Vadovybė
Vyriausiasis kariuomenės vadas Karolis III
Generalinio štabo viršininkas Generolas Patrikas Sandersas[4]
Generalinio štabo viršininko pavaduotojas Generolė leitenantė Šaron Nesmit[5]
Simbolika
Karo vėliava
Neapeiginė vėliava

Britų armija (angl. British Army) – pagrindinės Jungtinės Karalystės sausumos kariuomenės pajėgos. Kartu su Karališkosiomis jūrų pajėgomis ir Karališkosiomis oro pajėgomis, ji sudaro Didžiosios Britanijos ginkluotąsias pajėgas. 2022 m. duomenimis, britų armiją sudaro 80 976 nuolatiniai etatiniai darbuotojai, 3 949 gurkai ir 52 600 rezervo darbuotojų (29 401 savanoris armijos rezerve ir 23 199 nuolatinio rezervo darbuotojai).[6]

Nors šiuolaikinės britų armijos ištakos siekia 1707 m., Anglijos ir Škotijos kariuomenių pirmtakai buvo sudaryti 1660 m., Anglijos restauracijos metu. Terminas „britų kariuomenė“ buvo įvestas 1707 m. po Anglijos ir Škotijos sąjungos sutarties.[7][8] Nors britų armijos nariai prisiekia ištikimybę monarchui, kuris yra vyriausiasis kariuomenės vadas,[9] vis dėlto 1689 m. Teisių bilis ir 1689 m. Teisių reikalavimo įstatymas reikalauja parlamento sutikimo, kad Karūna taikos metu galėtų išlaikyti nuolatinę kariuomenę.[10] Dėl tos priežasties, parlamentas tvirtina kariuomenę bent kartą per penkerius metus peržiūrėdamas ginkluotųjų pajėgų įstatymą. Kariuomenę administruoja Gynybos ministerija, o jai vadovauja Generalinio štabo viršininkas.[11]

Britų armija, kurią daugiausia sudarė kavalerija ir pėstininkai, iš pradžių buvo viena iš dviejų Didžiosios Britanijos kariuomenės nuolatinių pajėgų (nuolatinės pajėgos – Didžiosios Britanijos ginkluotųjų pajėgų dalys, kurioms pavesta kariauti sausumoje).[12] Tuo tarpu, už britų artileriją, inžinierius, įtvirtinimus ir karinį aprūpinimą buvo atsakinga Ordino valdyba. 1855 m. Ordino valdyba buvo panaikinta, o jos pareigas perėmė britų armija.[13][14][15]

Britų armija dalyvavo karuose su didžiosiomis pasaulio valstybėmis, įskaitant Septynerių metų karą, JAV nepriklausomybės karą, Napoleono karus, Krymo karą ir Pirmąjį bei Antrąjį pasaulinius karus. Didžiosios Britanijos pergalės daugumoje šių karų leido jai daryti įtaką pasaulio įvykiuose ir įsitvirtinti kaip viena iš pirmaujančių karinių ir ekonominių jėgų pasaulyje.​​[16][17] Nuo Šaltojo karo pabaigos britų armija buvo dislokuota daugelyje konfliktinių zonų, dažnai kaip ekspedicinių pajėgų, koalicijos pajėgų ar Jungtinių Tautų taikos palaikymo operacijos dalis.[18]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Formavimasis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lordas protektorius Oliveris Kromvelis

Iki Anglijos pilietinio karo Anglija niekada neturėjo nuolatinės kariuomenės su profesionaliais karininkais, kapralais bei seržantais. Šalis pasikliovė tik vietinių valdininkų parengtomis kariuomenėmis, bajorijos sutelktomis privačiomis pajėgomis arba samdiniais iš Europos.[19]

Anglijos pilietinio karo metu Ilgojo parlamento nariai suprato, kad su apygardų kariuomenėmis, susibūrusiomis į regionines asociacijas, kurioms dažnai vadovaudavo vietiniai parlamento nariai (tiek iš Bendruomenių rūmų, tiek iš Lordų rūmų), vargu ar pavyks laimėti karą. Taigi, parlamentas inicijavo du veiksmus. Pirmiausia, jis priėmė Savęs išsižadėjimo potvarkį (angl. Self-denying Ordinance), kuris uždraudė parlamento nariams (išskyrus Oliverį Kromvelį) eiti valdininkų pareigas parlamento kariuomenėse. Tai padėjo atskirti parlamento civilius, kurie dažniausiai buvo presbiterijonai ir prisitaikydavo prie karališkųjų asmenų, ir profesionalius karininkus, kurie buvo nepriklausomų kongregacinių bažnyčių nariai. Antruoju veiksmu buvo priimti teisės aktai dėl parlamento finansuojamos armijos įkūrimo, kuriai vadovauti turėjo lordas generolas Tomas Feirfaksas. Ši armija buvo žinoma kaip Naujojo modelio armija (angl. New Model Army).[20]

Nors Naujojo modelio armija padėjo laimėti karą, ji, būdama organizuota ir politiškai aktyvi, pradėjo dominuoti tarpuvaldžio politikoje ir iki 1660 m. tapo visuomenės nemėgstama. Ši armija buvo išformuota 1660 m., Anglijos restauracijos metu. Tačiau dar daugelį dešimtmečių tariami Naujojo modelio armijos, vadovaujamos Oliverio Kromvelio protektorato, ekscesai buvo naudojami kaip propaganda. Dėl tos priežasties Vigų valdžia susilaikė nuo nuolatinės kariuomenės formavimo.[21] ​​1661 m. ir 1662 m. kariuomenės įstatymai uždraudė vietos valdžiai rinkti kariuomenes, kurios turėtų kovoti su vietiniais oponentais. Pašaukti karius į armiją buvo įmanoma tik tuo atveju, jei karalius ir vietos elitas sutiko tai padaryti.[22]

Lordas generolas Tomas Feirfaksas, pirmasis Naujojo modelio armijos vadas

Karolis II ir jo šalininkai („kavalieriai“) palankiai vertino naujos armijos, kurią turėjo valdyti karališkoji valdžia, idėją ir iškart po restauracijos pradėjo jos steigimo darbus.[23] Pirmieji Anglijos armijos pulkai, įskaitant išformuotos Naujojo modelio armijos padalinius, buvo formuojami nuo 1660 m. lapkričio iki 1661 m. sausio mėn.[24] ir tapo nuolatinėmis Anglijos karinėmis pajėgomis (kurias finansavo parlamentas).[25][26] Karališkąsias škotų ir airių armijas finansavo Škotijos ir Airijos parlamentai.[27] Parlamentinė kontrolė buvo nustatyta 1689 m. Teisių biliu ir 1689 m. Teisių reikalavimo įstatymu, nors monarchas bent iki XIX a. pabaigos ir toliau darė įtaką kariuomenės administravimo aspektams.[28]

Po restauracijos Karolis II subūrė keturis pėstininkų ir kavalerijos pulkus. Tai šaliai kainavo 122 000 svarų sterlingų iš bendrojo biudžeto. Šie pulkai tapo nuolatinės Anglijos armijos pagrindu. Iki 1685 m. armija išaugo iki 7500 žygiuojančių pulkų karių ir 1400 nuolat dislokuotų vyrų. Dėl 1685 m. sukilimo Jokūbas II padidino pajėgas iki 20 000 vyrų. 1678 m., kai Anglija sudalyvavo baigiamajame Prancūzijos ir Olandijos karo etape, jų buvo 37 000. Į sostą įžengus Viljamui ir Marijai, Anglija įsitraukė į Augsburgo lygos karą, pirmiausia siekdama užkirsti kelią prancūzų invazijai.[29] 1689 m. Viljamas III išplėtė kariuomenę iki 74 000 karių, o vėliau, 1694 m., iki 94 000. Susirūpinęs parlamentas 1697 m. sumažino kadrų skaičių iki 7000. Nors ​​Škotija ir Airija teoriškai turėjo atskiras karines įstaigas, tačiau jos neoficialiai buvo sujungtos su anglų pajėgomis.[30][31]

Oil-on-canvas portrait
Džonas Čerčilis buvo vienas pirmųjų britų armijos generolų

Jau iki 1707 m. sąjungos sutarties daugelis Anglijos ir Škotijos armijų pulkų buvo sujungti į vieną operatyvinę kariuomenę ir dislokuoti Nyderlanduose, kur jie dalyvavo Ispanijos įpėdinystės kare. Nors dabar visi pulkai priklausė naujajai britų karinei struktūrai,[32] jie išlaikė senąją operatyvinės vadovybės struktūrą, didžiąją dalį nuolatinės armijos papročių ir tradicijų, sudarytų netrukus po monarchijos restauracijos prieš 47 metus. Nors techniškai Škotijos karališkasis pulkas buvo įkurtas 1633 m. ir buvo seniausias rikiuotės pulkas,[33] škotų ir airių pulkams buvo leista užimti Anglijos armijos laipsnį tik jų atvykimo į Angliją dieną (arba dieną, kai jie pirmą kartą buvo paskirti tarnauti Anglijoje). 1694 m. buvo sušaukta generolų taryba, kuri turėjo nuspręsti dėl Nyderlanduose tarnaujančių anglų, airių ir škotų pulkų laipsnių. Pulkas, kuris tapo žinomas kaip Škotijos pilkieji (angl. Scots Greys), gavo 4-ųjų dragūnų laipsnį, nes prieš jiems 1688 m. būnant paskirtiems tarnauti Anglijoje, jau buvo įkurti trys anglų pulkai. 1713 m., kai buvo sušaukta nauja generolų taryba, kuri turėjo nuspręsti dėl kelių pulkų laipsnio, jie peržiūrėjo ir Škotijos pilkųjų laipsnį. Kadangi tuo metu buvo išlikęs tik vienas Anglijos dragūnų pulkas, Škotijos pilkieji galiausiai gavo britų armijos 2-ųjų dragūnų laipsnį.[34]

Britų imperija (1700–1914 m.)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1700 m. Didžiosios Britanijos žemyninė politika numatė konkuruojančių valstybių, Prancūzijos ir Ispanijos, plėtros sustabdymą. Nors Ispanija pastaruosius du šimtmečius buvo dominuojanti pasaulinė galia ir pagrindinė grėsmė ankstyvosioms transatlantinėms Anglijos ambicijoms, jos įtaka pradėjo blėsti. Vis dėlto prancūzų teritorinės ambicijos sukėlė tiek Ispanijos įpėdinystės karą,[35] tiek Napoleono karus.[36]

Nors Karališkosios jūrų pajėgos laikomos svarbiausiu Britų imperijos iškilimo elementu, britų armija atliko svarbų vaidmenį formuojant kolonijas, protektoratus ir dominijas Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, Indijoje ir Australazijoje.[37] Britų kariai užėmė strategiškai svarbias teritorijas, o kariuomenė įsitraukė į karus, siekdama užtikrinti imperijos sienas ir palaikyti draugiškas Britanijai vyriausybes. Per šį laikotarpį britų armija įsitraukė į Septynerių metų karą,[38] JAV nepriklausomybės karą,[39] Napoleono karus,[36] pirmąjį ir antrąjį opijaus karus,[40] boksininkų sukilimą,[41] Naujosios Zelandijos karus,[42] Australijos pasienio karus,[43] 1857 m. sipajų sukilimą,[44] pirmąjį ir antrąjį būrų karus,[45] Fenianų reidus,[46] Airijos nepriklausomybės karą,[47] intervenciją į Afganistaną (siekiama išlaikyti buferinę valstybę tarp Britų Indijos ir Rusijos imperijos)[48] ir Krymo karą (padėdama Turkijai siekė išlaikyti Rusijos imperiją saugiu atstumu nuo savęs).[49] Kaip ir Anglijos armija, britų armija kovojo su Ispanijos, Prancūzijos (įskaitant Prancūzijos imperiją) ir Nyderlandų karalystėmis dėl viešpatavimo Šiaurės Amerikoje ir Vest Indijoje. Su vietinių provincijų pagalba britų armija Prancūzų ir indėnų kare užkariavo Naująją Prancūziją[38] ir nuslopino indėnų sukilimą Pontiako kare.[50] ​​Britų armija buvo nugalėta JAV nepriklausomybės kare, todėl prarado Trylika kolonijų, bet išlaikė Kanadą ir Jūrines provincijas, kurios tapo žinomos kaip Britų Šiaurės Amerika, bei Bermudus (kurie iš pradžių buvo Virdžinijos dalis).[51]

Halifaksas ir Bermudai tapo imperijos tvirtovėmis, o Malta su Gibraltaru tapo bazėmis Karališkojo laivyno eskadronams, kurie kontroliavo vandenynus. Šiose kolonijose buvo dislokuoti britų armijos kariuomenės padaliniai tiek bazių gynybai, tiek karinėms pajėgoms bendradarbiauti su laivynu amfibinėse operacijose visuose jų regionuose.[52][53][54][55][56]

Panoramic painting of the Battle of Waterloo
Velingtono hercogo ir feldmaršalo fon Bliucherio triumfas prieš Napoleoną Bonapartą Vaterlo mūšyje

Britų armija aktyviai dalyvavo Napoleono karuose, taip pat daugelyje operacijų Europoje (įskaitant nuolatinį dislokavimą Pirėnų kare), Karibuose, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Karas tarp Didžiosios Britanijos ir Pirmosios Prancūzijos imperijos nusitęsė per visą pasaulį. Savo piko metu 1813 m. nuolatinėje britų armijoje buvo daugiau nei 250 000 karių. Anglų-olandų ir Prūsijos armijų koalicija, vadovaujama Velingtono hercogo ir feldmaršalo fon Bliucherio, galiausiai 1815 m. nugalėjo Napoleoną prie Vaterlo.[57]

Politiškai ir kariškai anglai Airijoje buvo įsitraukę nuo tada, kai 1171 m. popiežiaus suteikė Anglijos karaliui valdžią Airijoje. Anglijos respublikonų lordo protektoriaus Oliverio Kromvelio žygių į Airiją metu buvo žiauriai elgiamasi su Airijos miestais (ypač Droeda ir Veksfordu), kurie rėmė rojalistus Anglijos pilietinio karo metu. Anglijos armija (o vėliau britų armija) pasiliko Airijoje pirmiausia tam, kad malšintų airių maištus ir suirutes. Be konflikto su airių nacionalistais, ji kovojo su anglo-airiais ir Alsterio škotais, gyvenančiais Airijoje, kuriuos supykdė nepalankus į Didžiąją Britaniją importuojamų airiškų produktų apmokestinimas. Su kitomis Airijoje gyvenančiomis grupuotėmis jie subūrė savanorių kariuomenę ir grasino imituoti amerikiečių kolonistus, jei nebus įvykdytos jų sąlygos. Pasimokydama iš savo patirties Amerikoje, Didžiosios Britanijos vyriausybė pradėjo ieškoti politinio sprendimo. Britų armija per 1798 m. sukilimą pradėjo kovoti su airių maištininkais – tiek su protestantais, tiek ir katalikais – pirmiausia Alsteryje ir Lensteryje.[58]

Painting of the Battle of Rorke's Drift, with a building burning
1879 m. Rorko Drifto mūšyje nedidelės britų pajėgos atmušė didelių zulusų pajėgų puolimą. Už jo gynimą britų kariai buvo apdovanoti vienuolika Viktorijos kryžių.

Britų armija ne tik kovojo su kitų Europos imperijų (ir jos buvusių kolonijų – JAV armija 1812 m. kare)[59] armijomis, bet kovėsi su kinais pirmajame ir antrajame opijaus karuose[40] bei boksininkų sukilime,[41] maorių gentimis pirmajame Naujosios Zelandijos kare,[42] navabo Siradžo ud-Daulos pajėgomis ir Britų Rytų Indijos kompanijos maištininkais per 1857 m. sipajų sukilimą, būrais per pirmąjį ir antrąjį būrų karus,[45] airiais fenianais Kanadoje per Fenianų reidus[46] ir airių separatistais Anglijos-Airijos kare.[40] Didėjantys imperijos plėtimosi poreikiai ir nepakankamai finansuojama britų armija, karių ir savanorių pajėgų nepakankamumas ir neveiksmingumas po Napoleono karų ir po Krymo karo nesėkmių paskatino daugybę reformų.[60]

Įkvėptas Prūsijos armijos sėkmės (kuri rėmėsi trumpalaikiu visų teisę turinčių jaunuolių šaukimu, kad būtų išlaikytas didelis karių rezervas, pasiruošęs būti pašauktas prasidėjus karui), valstybės sekretorius karo reikalams Sidnėjus Herbertas 1859 m. įkūrė britų armijos nuolatinį rezervą, kurį patvirtino ir pertvarkė pagal 1867 m. Rezervų pajėgų aktą (angl. Reserve Force Act, 1867). Prieš tai karys britų armijoje paprastai buvo įdarbinamas 21-eriems metams, o po to (jei jis išgyvendavo) buvo išleidžiamas į pensiją. Kartais pensininkai, kaip ir jaunesni kariai, kurie buvo nebelaikomi tinkamais ekspedicinei tarnybai, vis dar buvo dislokuojami. Pensijų išlaidos ir vyriausybės įsipareigojimas toliau įdarbinti neįgaliuosius kareivius, kurie, jų vadovų nuomone, kenkė jų daliniams, paskatino šią sistemą keisti. Ilgas įsipareigojimo tarnybai laikotarpis taip pat atbaidė daugelį potencialių naujokų. ​​Ilgalaikė tarnyba buvo pakeista trumpalaike, o nebetinkamiems kareiviams nebuvo leista vėl įsidarbinti pasibaigus pirmajai tarnybai. Kariuomenės dydis taip pat labai svyravo – karo metu didėjo, o taikos laikotarpiu smarkiai sumažėjo. Vadinasi, trumpalaikę tarnybą praėjusiems kariams buvo leista kelerius metus tarnauti armijoje, o likusią dalį – nuolatiniame rezerve. Prireikus, jie vėl galėjo būti pašaukti į tarnybą. Be kitų privalumų, tai leido britų armijai turėti paruoštą neseniai apmokytų vyrų grupę, kuri galėtų kritiniu atveju eiti į karą.[61]

Pasauliniai karai (1914–1945 m.)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Early First World War tank, with soldiers in a trench next to it
Pirmajame pasauliniame kare Didžiosios Britanijos naudotas tankas Mark I. Jo kreipiamieji ratai už pagrindinio korpuso vėliau buvo nuimti kaip nereikalingi. Šiems šarvuočiams reikėjo nemažos pėstininkų ir artilerijos paramos. (Ernesto Brukso nuotrauka)
Bagpiper leading a line of soldiers though thigh-high growth
Seaforth Highlanders pulko (46-osios (Highland) brigados dalis), 7-ojo bataliono vyrai, lydimi dūdmaišininko, operacijos „Epsom“ metu 1944 m. birželio 26 d. veržiasi per Normandiją

XX a. metu Didžioji Britanija daugiausia kariavo su Vokietijos imperija ir Trečiuoju Reichu. Prieš šimtmetį, kai ji varžėsi su Napoleono Prancūzija dėl buvimo dominuojančia pasauline galia, Hanoverių Britanijos sąjungininkės buvo šiaurės Vokietijos karalystės ir kunigaikštystės. XIX a. viduryje Didžioji Britanija ir Prancūzija tapo sąjungininkėmis, tam, kad neleistų Rusijai užgrobti Osmanų imperijos, nors netrukus po to, baiminantis Prancūzijos invazijos, Britanijoje buvo įkurtos savanorių pajėgos. Pirmajame XX a. dešimtmetyje Jungtinė Karalystė pagal Santarvės sutartį buvo sąjungininkė su Prancūzija ir Rusija (kuri turėjo sudariusi slaptą susitarimą su Prancūzija dėl abipusės paramos kare prieš Prūsijos vadovaujamas Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijas).[62]

1914 m. rugpjūtį prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, britų armija į Prancūziją ir Belgiją išsiuntė britų ekspedicines pajėgas (angl. British Expeditionary Force (BEF)), kurias daugiausia sudarė nuolatinės armijos kariai.[63] Likusi karo dalis daugiausia buvo statinis apkasų karas. 1915 m. buvo įkurtos Viduržemio jūros ekspedicinės pajėgos, turėjusios per Galipolį įsiveržti į Osmanų imperiją. Tai buvo nesėkmingas Britanijos bandymas užimti Konstantinopolį ir užsitikrinti jūrų kelią į Rusiją.[64]

Pirmasis pasaulinis karas buvo pražūtingiausias Didžiosios Britanijos karinėje istorijoje: žuvo beveik 800 000 žmonių ir daugiau nei du milijonai buvo sužeisti. Karo pradžioje britų ekspedicinės pajėgos buvo beveik sunaikintos ir pakeistos pirmiausia savanoriais, o vėliau šauktinių pajėgomis. Pagrindiniai armijos mūšiai buvo Somos mūšis ir Pašendeilo mūšis.[65] Tobulėjant technologijoms britų armija pradėjo naudoti tankus[66] bei orlaivius (dėl tos priežasties armijoje susikūrė Karališkasis tankų pulkas ir Karališkasis skraidymo korpusas), kurie buvo lemiami būsimose kovose.[67] Didžiąją karo dalį Vakarų fronte dominavo apkasų karas, o cheminio ginklo (susilpninimo ir nuodingų dujų) naudojimas padidino mirčių kiekį.[68]

Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjį, Rusijos ir Vokietijos kariuomenėms įsiveržus į Lenkiją.[69] Dėl britų pažado lenkams, Britanijos imperija paskelbė karą Vokietijai. Kaip ir Pirmajame pasauliniame kare, palyginti nedidelės britų ekspedicinės pajėgos buvo išsiųstos į Prancūziją,[69] bet paskui skubiai evakuotos iš Diunkerko, kai vokiečių pajėgos 1940 m. gegužę veržėsi per Prancūziją, Belgiją ir Nyderlandus.[70]

Britų armijai atsigavus po ankstesnių pralaimėjimų, 1942–1943 m. antrajame al Alameino mūšyje Šiaurės Afrikoje ji sužlugdė Italijos ir Vokietijos planus užimti Egiptą bei padėjo jų pajėgas išvyti iš Afrikos. Tada britų armija kovojo su Vokietijos ginkluotosiomis pajėgomis Italijoje,[71] o, padedama Amerikos, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, Indijos ir Laisvosios Prancūzijos pajėgų,[72] 1944 m. birželio 6 d. dalyvavo D dienos invazijoje į Normandiją. Beveik pusė sąjungininkų karių buvo britai.[73] Tolimuosiuose Rytuose britų armija Birmos kampanijoje susibūrė prieš japonus ir atgavo Didžiosios Britanijos Tolimųjų Rytų kolonijines valdas.[74]

Postkolonijinė era (1945–2000 m.)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1945 m. Britanijos armijos pirmenybės ordinas

Po Antrojo pasaulinio karo britų vyriausybė smarkiai sumažino britų armijos dydį, nors karo prievolė Britanijoje išliko iki pat 1960 m.[75] Šiuo laikotarpiu dekolonizacija įgavo didžiausią pagreitį, kuris prasidėjo Indijos ir Pakistano padalijimu ir nepriklausomybe. Kiek vėliau sekė britų kolonijų Afrikoje ir Azijoje nepriklausomybės judėjimai.

Nors šeštojo dešimtmečio pradžioje Didžiosios Britanijos armija buvo pagrindinė dalyvė Korėjos kare[75] ir Sueco krizėje,[76] per šį laikotarpį Britanijos vaidmuo pasaulio įvykiuose sumažėjo, kas paskatino vyriausybę sumažinti ir armijos dydį. Britų Reino armija, sudaryta iš I (BR) korpuso, liko Vokietijoje kaip atrama prieš sovietų invaziją.[77] Šaltasis karas tęsėsi, karybos srityje buvo padaryta didelė technologinė pažanga, o kariuomenėje buvo pristatytos naujos ginklų sistemos.[78] Nepaisant Britanijos imperijos nuosmukio, jos kariuomenė dalyvavo Adene, Indonezijoje, Kipre, Kenijoje[79] ir Malajoje.[80] 1982 m. britų armija ir Karališkieji jūrų pėstininkai per konfliktą su Argentina padėjo išlaisvinti Folklando salas po šios šalies invazijos į Didžiosios Britanijos teritoriją.[81]

Nuo 1969 m. britų armijos kariai beveik keturis dešimtmečius buvo dislokuoti Šiaurės Airijoje operacijos „Banner“ metu, siekiant paremti Karališkąją Alsterio policiją (kuri vėliau tapo Šiaurės Airijos policijos tarnyba) konflikte su respublikinėmis sukarintomis grupuotėmis.[82] Šiaurės Airijoje buvo suformuotas Alsterio gynybos pulkas, 1992 m. tapęs Airijos karališkojo pulko batalionu. Pulkas buvo išformuotas 2006 m. ​​Per neramumus Šiaurės Airijoje žuvo per 700 karių. Po 1994–1996 m. Laikinosios Airijos respublikonų armijos paliaubų ir nuo 1997 m., demilitarizacija buvo taikos proceso dalis, o britų armijos karinis dalyvavimas šalyje buvo sumažintas.[83] 2007 m. birželio 25 d. Velso princesės karališkojo pulko 2-asis batalionas paliko armijos kompleksą Besbruke, Armos grafystėje, užbaigdamas ilgiausią istorijoje britų armijos karinę operaciją.[84]

Persijos įlankos karas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Persijos įlankos karas.
An armoured personnel carrier flying the Union Jack
Prie Mirties greitkelio paliktos sudaužytos transporto priemonės

Britų armija išsiuntė 50 000 karių į Vakarų Aziją, kur ji kovojo su Iraku Persijos įlankos kare.[85] Britų pajėgos kontroliavo Kuveitą po jo išlaisvinimo. Per karą žuvo 47 britų kariai.[86]

Balkanų konfliktai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Jugoslavijos karai.

1992 m. britų armija buvo dislokuota buvusioje Jugoslavijoje. Iš pradžių ji priklausė Jungtinių Tautų apsaugos pajėgoms,[87] 1995 m. jos vadovybė buvo perduota Įgyvendinimo pajėgoms (angl. Implementation Force, IFOR), o vėliau – Stabilizavimo pajėgoms Bosnijoje ir Hercegovinoje (angl. Stabilisation Force in Bosnia and Herzegovina, SFOR).[88] Britai į Jugoslaviją išsiuntė daugiau nei 10 000 karių. 1999 m. SFOR vadovaujamos britų pajėgos buvo išsiųstos į Kosovą, o kontingentas padidintas iki 19 000 karių.[89] Nuo 1993 m. pradžios iki 2010 m. birželio per operacijas buvusiose Jugoslavijos šalyse Bosnijoje, Kosove ir Makedonijoje žuvo 72 britų kariškiai.[90]

Neramumai Šiaurės Airijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors per visą Šiaurės Airijos istoriją jos teritorijoje nuolat buvo dislokuoti britų armijos padaliniai, 1969–2007 m. operacijos „Banner“ metu britų armija buvo dislokuota kaip taikos palaikymo pajėgos.[91] Iš pradžių armija (po junionistų išpuolių prieš nacionalistines bendruomenes Deryje[92] ir Belfaste)[93] turėjo užkirsti kelią tolesniems lojalistų išpuoliams prieš katalikų bendruomenes. Armija rėmė Karališkąją Alsterio policijos (angl. Royal Ulster Constabulary, RUC) ir jos įpėdinės Šiaurės Airijos policijos tarnybos (angl. Police Service of Northern Ireland, PSNI) kovą prieš Laikinąją Airijos respublikonų armiją (angl. Provisional Irish Republican Army, PIRA).[94] Pagal 1998 m. Didžiojo Penktadienio sutartį Šiaurės Airijoje buvo palaipsniui mažinamas dislokuotų britų karių skaičius.[95] 2005 m., PIRA paskelbus paliaubas, britų armija išardė karinius postus, išvedė daug savo karių ir atstatė jų skaičių iki taikos metu dislokuotų karių skaičiaus.[96]

Operacija „Banner“ baigėsi 2007 m. liepos 31 d. vidurnaktį po maždaug 38 metų nepertraukiamo dislokavimo – ilgiausio britų armijos istorijoje.[97] Remiantis 2007 m. paskelbtu vidiniu dokumentu, britų armijai nepavyko nugalėti Airijos respublikonų armijos. 2007 m. operacija „Helvetic“ pakeitė operaciją „Banner“, išlaikydama Šiaurės Airijos teritorijoje mažiau aptarnaujančio personalo.[97][91] Iš 300 000 karių, kurie tarnavo Šiaurės Airijoje nuo 1969 m., žuvo 763 britų kariškiai. Taip pat dėl britų armijos veiksmų Šiaurės Airijoje žuvo daugiau nei 3600 žmonių, dauguma jų civiliai.[98] Apytiksliai, per operaciją „Banner“ nusižudė apie 100 karių. Netrukus po jos panašus skaičius žuvo dėl nelaimingų atsitikimų. Iš viso buvo sužeista 6116 žmonių.[99]

Siera Leonė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britų armija, vadovaujantis Jungtinių Tautų rezoliucijomis, 1999 m. buvo dislokuota Siera Leonėje operacijai „Palliser“, kuri turėjo padėti vyriausybei numalšinti smurtinius milicininkų sukilimus. Britų kariai taip pat teikė paramą 2014 m. Vakarų Afrikos Ebolos viruso epidemijos metu.[100]

Naujausia istorija (nuo 2000 m. iki dabar)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karas Afganistane

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Afganistano karas (2001–2021).
Armed soldiers in and around a military vehicle
Karališkasis Anglijos pulkas Helmando provincijoje

Jungtinė Karalystė 2001 m. lapkričio mėn., kartu su Jungtinėmis Valstijomis vykdydama operaciją „Tvirta taika“ (angl. Operation Enduring Freedom), dislokavo pajėgas Afganistane, siekdama operacijos „Herrick“ metu nuversti Talibaną.[101] 3-oji britų armijos divizija buvo išsiųsta į Kabulą, kad padėtų išlaisvinti šalies sostinę ir nugalėti Talibano pajėgas šalies kalnuose. 2006 m. britų armija sutelkė dėmesį į kovą su Talibano pajėgomis ir saugumo užtikrinimą Helmando provincijoje. Karo piko metu Britanija Helmande dislokavo apie 9500 karių (įskaitant jūrų pėstininkus, oreivius ir jūreivius).[102] Tai buvo antros pagal dydį karinės pajėgos po JAV.[103] 2012 m. gruodį Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Deividas Kameronas paskelbė, kad kovinė misija baigsis 2014 metais. Afganistano nacionalinei armijai perėmus didžiąją dalį kovų, britų karių skaičius Afganistane palaipsniui mažėjo. Nuo 2001 m. iki 2014 m. balandžio 26 d. per operacijas Afganistane iš viso žuvo 454 britų kariškiai.[104] Operacija „Herrick“ baigėsi 2014 m. spalio 26 d., kai britų armija Afganistano saugumo pajėgoms perdavė „Camp Bastion“.[105] Vis dėlto, britų armija išlaikė dislokuotus karius Afganistane vykdydama operaciją „Toral“.[106]

JAV vyriausybei paskelbus apie jų operacijų Afganistane pabaigą, Jungtinės Karalystės Gynybos ministerija 2021 m. balandį paskelbė, kad britų pajėgos iš šalies pasitrauks iki 2021 m. rugsėjo 11 d.[107] Vėliau buvo pranešta, kad visi Jungtinės Karalystės kariai iš šalies išvyks iki liepos pradžios.[108] Žlugus Afganistano armijai ir užbaigus civilių išvedimą, visi britų kariai iš Afganistano pasitraukė iki 2021 m. rugpjūčio pabaigos.[109]

Irako karas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Irako karas.
Two soldiers with a mortar gun—one loading and the other aiming
Britų kariai iš 1-ojo bataliono, Karališkojo Fusiliers pulko kovinės grupės, 81 mm minosvaidžiu į pietus nuo Basros įsiveržia į Irako pozicijas.

2003 m. Jungtinė Karalystė prisidėjo prie invazijos į Iraką, pasiųsdama daugiau nei 46 000 karių. Britų armija kontroliavo pietinį Iraką ir išlaikė taikos palaikymo pajėgas Basroje.[110] Visi britų kariai buvo išvesti iš Irako iki 2009 m. balandžio 30 d., Irako vyriausybei atsisakius pratęsti jų mandatą.[111] Operacijose Irake žuvo 178 britų kariškiai.[90] Didžiosios Britanijos ginkluotosios pajėgos grįžo į Iraką 2014 m., vykdydamos operaciją „Shader“, skirtą atremti Islamo valstybę.[112]

Karinė pagalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britų armija tam tikromis aplinkybėmis teikia nuolatinę paramą civilinėms institucijoms, paprastai teikiant nišinius pajėgumus (pvz., pašalinant sprogmenis), arba bendrai remdama civilines institucijas, kai yra viršijami jų pajėgumai.[113][114] Pastaraisiais metais kariuomenės personalas įvairias civilines institucijas rėmė šias atvejais: 2001 m. Jungtinėje Karalystėje kilus snukio ir nagų ligos protrūkiui, 2002 m. kilus ugniagesių streikui, 2005, 2007, 2009, 2013 ir 2014 m. dėl kilusių potvynių, 2017 m. operacijos „Temper“ metu, kuri sekė po Mančesterio arenos sprogdinimo, o paskutinį kartą – operacijos „Rescript“ metu per COVID-19 pandemiją.[115][116]

Rytų Europa

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 2016 m. britų armija tęsia savo buvimą Rytų Europoje, remdama NATO sustiprinto priešakinio buvimo strategiją, kuri buvo atsakas į 2014 m. Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją. Pagal operaciją „Cabrit“ britų armija vadovauja daugiatautei šarvuotai kovinei grupei Estijoje ir prisideda prie kitos karinės kovinės grupės Lenkijoje.[117]

2015–2022 m. operacijos „Orbital“ metu britų armija Ukrainoje dislokavo trumpalaikes mokymo komandas (angl. Short Term Training Teams, SSTs), kurios padėjo apmokyti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas kovoti prieš tolesnę Rusijos agresiją.[118]

Šiuolaikinė armija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Personalas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Blues and Royals“ kavalerijos pulkas „Trooping the Color“ ceremonijoje 2013 m

Nuo tada, kai septintajame dešimtmetyje Jungtinės Karalystės vyriausybė nutraukė nacionalinės tarnybos reikalavimą, britų armiją sudaro savanorių pajėgos.[75] Nuo 1908 m., kai buvo įsteigtos ne visą darbo dieną dirbančios rezervinės teritorinės pajėgos (2014 m. pervadintos į armijos rezervą), visą darbo dieną dirbanti britų armija buvo žinoma kaip nuolatinė armija. 2020 m. liepos mėn. britų armijoje buvo šiek tiek daugiau nei 78 800 nuolatinių karių ir šiek tiek daugiau nei 30 000 rezervo darbuotojų.[3] Visi buvę nuolatinės armijos darbuotojai išskirtinėmis aplinkybėmis taip pat gali būti pašaukti eiti pareigas per 6 metų laikotarpį po nuolatinės tarnybos pabaigos, o tai sukuria papildomas pajėgas, žinomas kaip nuolatinis rezervas.[119]

Žemiau esančioje lentelėje pateikti britų armijos personalo skaičiai nuo 1710 m. iki 2020 m.

Britų armijos dydis[135][136]

(1707–1810 m.)
(1810–1921 m.)
(1930– dabar)
Metai Nuolatinė kariuomenė Metai Nuolatinė kariuomenė Metai Nuolatinė kariuomenė Rezervo darbuotojai Iš viso
1710 68 000 1820 93 000 1930 188 000 —
1720 20 000 1830 89 000 1945 2 930 000 įtraukti į nuolatinę kariuomenę 3 120 000
1730 17 000 1838 89 000 1950 364 000 83 000 447 000
1740 46 000 1840 94 000 1960 258 000 120 000 387 000
1750 79 000 1850 99 000 1970 174 000 80 000 256 000
1760 65 000 1860 236 000 1980 159 000 63 000 222 000
1770 24 000 1870 185 000 1990 153 000 73 000 226 000
1780 35 000 1880 165 000 2000 110 000 45 000 155 000
1790 17 000 1890 210 000 2010 109 000 29 000 142 000
1800 80 000 1900 302 000 2015 83 360 29 603 112 990
1810 99 000 1918 3 838 000 2020 80 040 29 790 109 830

Įranga

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pėstininkų įranga

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis britų armijos ginklas yra 5,56 mm L85A2 arba L85A3 automatinis šautuvas. Kai kurie specialistai (dažniausiai pilotai ir kai kurie tankų įgulos nariai) naudoja karabino L22A2 variantą. Ginklai tradiciškai yra aprūpinti kryptukais arba optiniais teleskopiniais taikikliais, nors vėliau buvo įsigyti ir kiti optiniai taikikliai.[137] Ginklas gali būti dar labiau patobulintas naudojant Piketinio pamatėlį su priedais, tokiais kaip L17A2 povamzdis granatsvaidis.[137]

Kai kurie kariai turi 7,62 mm šautuvą L129A1, kuris 2018 m. oficialiai pakeitė lengvąjį atraminį ginklą L86A2.[137] Papildomai, kai kurie kariai naudoja bendrosios paskirties kulkosvaidžius L7 (angl. general-purpose machine gun, GPMG)[137] arba 81 mm minosvaidžius L16. Snaiperių ginklai yra 7,62 mm L118A1, L115A3 ir AW50F, kuriuos visus gamina „Accuracy International“.[137] Kaip šoninį ginklą britų armija naudoja „Glock 17“ pistoletą.[137]

Šarvuotos kovos mašinos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis kovinis armijos tankas yra Challenger 2.[138][139] Jį ir daugelį „Combat Vehicle Reconnaissance“ ir „Bulldog“ variantų kaip pagrindinis šarvuotasis transporteris palaiko „Warrior“ pėstininkų kovos mašina.[140][141] Lengvieji šarvuoti vienetai žvalgybai ir ugnies palaikymui dažnai naudoja Supacat „Jackal“ ir „Coyote“ karo mašinas.[142]

Artilerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britų armija naudoja tris pagrindines artilerijos sistemas: „Multi Launch Rocket System“ (MLRS), AS-90 ir L118 lengvąją haubicą.[143] MLRS pirmą kartą buvo panaudota operacijos „Granby“ metu ir veikia 85 km atstumu.[144] AS-90 yra 155 mm savaeigis šarvuotas pabūklas, kurio nuotolis yra 24 km.[145] Lengvasis pabūklas L118 yra 105 mm velkama haubica.[146] Siekdama nustatyti artilerijos taikinius, armija naudoja ginklų lokatorius, pavyzdžiui, „MAMBA“ radarą, bei artilerijos garso diapazoną.[147] Oro gynybai armija naudoja trumpojo nuotolio oro gynybos (angl. Short-Range Air Defence, SHORAD) „Rapier FSC“ raketų sistemą, kuri yra plačiai dislokuota nuo Folklandų karo laikų[148] ir kurią 2021 m. pakeitė nauja „Sky Saber“ sistema.[149] Armija taip pat dislokuoja labai trumpo nuotolio oro gynybos (angl. Very Short-Range Air Defence, VSHORAD) „Starstreak HVM“ didelio greičio raketą, kurią gali paleisti vienas karys, arba ji gali būti automatiškai paleista iš transporto priemonėje sumontuoto paleidimo įrenginio.[150]

Saugomos transporto priemonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ten, kur šarvuotos kovos mašinos yra nereikalingos arba pirmenybė yra teikiama mobilumui ir greičiui, britų armija naudoja patrulių saugomas transporto priemones, pavyzdžiui, „Iveco LMV Panther“, „Foxhound“ ir „Cougar“.[151] Kasdieniams pagalbiniams darbams armija dažniausiai naudoja „Land Rover Wolf“ lengvąjį karinį automobilį.

Inžinerinės, pagalbinės ir signalinės transporto priemonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Specializuotos inžinerinės transporto priemonės apima sprogmenų šalinimo robotus ir šiuolaikines šarvuotas karines inžinerines transporto priemones, įskaitant transporto priemones padedančias tankams įveikti įvairias kliūtis, pavyzdžiui, upes, kovinę inžinerinę transporto priemonę „Trojan“, šarvuotą duobkasį „Terrier“ ir minų lauko sistemą „Python“.[152] Kasdieniams pagalbiniams darbams atlikti yra naudojamos įvairios pagalbinės transporto priemonės, įskaitant šešių, devynių ir penkiolikos tonų sunkvežimius (dažnai vadinamus Bedfordais), sunkiosios technikos transporterius (angl. heavy-equipment transporters, HET), artimos atramos autocisternas, keturračius ir greitosios pagalbos automobilius.[153][154] Taktiniam ryšiui yra naudojama „Bowman“ radijo sistema, o Karališkasis signalų korpusas kontroliuoja operatyvinį ar strateginį ryšį.[155]

Aviacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Armijos oro korpusas (angl. Army Air Corps, (AAC)) teikia britų armijai tiesioginę aviacinę paramą, o Karališkosios oro pajėgos – pagalbinius sraigtasparnius. Pagrindinis armijos atakos sraigtasparnis yra „Westland WAH-64 Apache“ – pagal licenciją sukurta modifikuota JAV „AH-64 Apache“ versija, kuri pakeitė „Westland Lynx AH7“ prieštankinį karinį malūnsparnį.[156] Kiti armijos sraigtasparniai yra „Westland Gazelle“,[157] „Bell 212“[158] ir „AgustaWestland AW159 Wildcat“, kuris yra žvalgybos, stebėjimo, taikinio gavimo ir žvalgybos sraigtasparnis.[159] „Eurocopter AS 365N Dauphin“ malūnsparnis yra naudojamas specialiųjų operacijų metu.[160] Armija taip pat naudoja du bepiločius orlaivius – mažą „Lockheed Martin Desert Hawk III“ ir didesnį „Thales Watchkeeper WK450“, kurie atlieka stebėjimo funkciją.[161][143]

Dabartinės dislokacijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mažo intensyvumo operacijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vieta Data Išsamesnė informacija
Irakas Nuo 2014 m. Operacija „Shader“: Jungtinė Karalystė vaidina pagrindinį vaidmenį 67 narių pasaulinėje koalicijoje, siekiančioje nugalėti ISIL. Šiai koalicijai priklauso Irakas, Europos šalys ir JAV. Britų kariai Irake nekovoja, tačiau kartu su koalicijos partneriais vykdo mokymus ir teikia įrangą Irako saugumo pajėgoms ir kurdų saugumo pajėgoms. 2020 m. Irake dirbo maždaug 400 britų karių.[162]
Kipras Nuo 1964 m. Operacija „Tosca“: 2016 m. Kipre buvo dislokuoti 275 britų kariai.[163]
Estija Nuo 2017 m. NATO priešakinės pajėgos: Britų armija, vykdydama savo įsipareigojimus NATO, Estijoje dislokuoja apie 900 karių, o Lenkijoje – 140 karių.[164]
Afrika Nuo 2019 m. Britų armija turi kelias trumpalaikių karinių mokymų grupes, kurios padeda stiprinti nacionalinių karinių pajėgų pajėgumus, užtikrindamos, kad daugelis Afrikos valstybių galėtų tinkamai ir proporcingai reaguoti į joms kylančias saugumo grėsmes, įskaitant terorizmą, neteisėtą prekybą laukiniais gyvūnais, žmogaus teisių pažeidimus ir kylančias humanitarines krizes.[134]

Nuolatinės dislokacijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vieta Data Išsamesnė informacija
Belizas 1949 m. Britų armijos mokymo ir paramos padalinys Belize: Britų armija Belize veikia nuo pat šalies nepriklausomybės paskelbimo. Šiuo metu Belize veikiantis britų armijos mokymo ir paramos padalinys sudaro sąlygas Jungtinės Karalystės ir tarptautinių partnerių kariams treniruotis artimoje šalyje bei tropinėje aplinkoje.[165]
Bermudai 1701 m. Karališkasis Bermudų pulkas: Nuo 1612 iki 1816 m. šalyje veikė kolonijinė milicija ir savanoriai. Bermudų garnizoną 1701 m. įsteigė nepriklausoma kompanija.[166] Dėl atsargos kariuomenės trūkumo, nuo 1830-ųjų iki 1850-ųjų savanoriai buvo įdarbinami į reguliariąją armiją ir Ginkluotės valdybos karinį korpusą dalinei, vietinei tarnybai. Britų vyriausybė Bermudus laikė imperijos tvirtove, o ne kolonija. Po Prancūzijos revoliucijos Bermudų gubernatoriumi paprastai buvo paskiriamas karininkas (dažniausiai generolas leitenantas, Karališkosios artilerijos arba Karališkųjų inžinierių generolas majoras), atsakingas už visas karines pajėgas Bermuduose. Tuo tarpu Bermudų garnizonas priklausė Naujosios Škotijos vadovybei. Nuo 1868 m. Bermudų garnizonas tapo nepriklausoma Bermudų vadaviete, o gubernatoriais buvo skiriami generolai leitenantai arba generolai majorai, užėmę vyriausiojo vado arba generalinio karininko vado vaidmenį. Nuo 1894 m. vėl buvo pradėti burti vietiniai rezervo daliniai – Bermudų kariuomenės artilerija ir Bermudų savanorių šaulių korpusas, prie kurių vėliau prisijungė Bermudų savanorių inžinieriai (1931–1946 m.), Bermudų kariuomenės pėstininkai (1939–1946 m.) ir Vidaus gvardija (1942–1946 m.). Po to, kai 1951 m. Karališkoji karinio jūrų laivyno laivų statykla buvo pervadinta į karinio jūrų laivyno bazę, 1957 m. kariuomenės garnizonas buvo uždarytas ir liko tik neetatinė Bermudų kariuomenės artilerija (1953 m. pervadinta į pėstininkus, tačiau vis dar su Karališkosios artilerijos ženklinimu ir uniforma) ir Bermudų savanorių šaulių korpusas (1949 m. pervadintas Bermudų šauliais). Bermudų vadovybės štabas ir visas reguliariosios armijos personalas, išskyrus vietinių teritorijų nuolatinio štabo narius ir Bermudų gubernatoriaus adjutantą (šiandien tai paprastai kapitonas iš Karališkojo Bermudų pulko, įdarbintas pilnu etatu) buvo panaikinti. Nuo 1965 m., kai buvo suformuotas sujungus Bermudų kariuomenės artileriją ir Bermudų šaulius, vidaus gynybą užtikrina Karališkasis Bermudų pulkas.[167]
Brunėjus 1962 m. Britų pajėgos Brunėjuje: Karališkųjų gurkų šaulių batalionas, Britų garnizonas, Brunėjaus mokymo grupė ir „7 Flight AAC“ korpusas. Gurkų batalionas Brunėjuje išlaikomas nuo 1962 m. Brunėjaus sukilimo sultono Omaro Ali Saifudino III prašymu. Brunėjaus mokymo grupė yra armijos kovos džiunglėse mokykla, o batalioną aptarnauja nedidelis garnizono karių skaičius. „7 Flight AAC“ korpusas teikia sraigtasparnių paramą gurkų batalionui ir Brunėjaus mokymo grupei.[168]
Folklando Salos 1982 m. Britų pajėgų dalis Pietų Atlanto salose: Po 1982 m. konflikto Jungtinė Karalystė Folklando salose dislokavo kariuomenę, kurią sudarė jūrų, sausumos ir oro pajėgos. Britų armija prisideda išsiųsdama pėstininkų kuopos grupę, karališkąją bateriją ir inžinerijos eskadroną.[169]
Gibraltaras 1704 m. Britų pajėgų dalis Gibraltare: Britų armija Gibraltare yra dislokuota jau daugiau nei 300 metų. 1915-1920 m. buvo įkurtas Gibraltaro savanorių korpusas, o prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – Gibraltaro gynybos pajėgos. Vėliau šios pajėgos tapo Karališkuoju Gibraltaro pulku, kuris tebėra vienintelis suformuotas kariuomenės dalinys Gibraltare.[170]
Kanada 1972 m. Britų armijos mokymo padalinys Safilde: Mokymo centras Albertos prerijose pagal susitarimą su Kanados vyriausybe yra skirtas britų armijai ir Kanados ginkluotosioms pajėgoms. Didžiosios Britanijos ginkluotosios pajėgos čia kasmet rengia reguliarias dideles šarvuočių mokymo pratybas, kurioms sraigtasparniais padeda Armijos oro korpusas.[171][172]
Kenija 2010 m. Britų armijos mokymo padalinys Kenijoje (BATUK): Kenijoje veikia armijos mokymo centras. BATUK yra nuolatinis mokymo paramos padalinys, kurio pagrindinė būstinė yra Naniukyje, 200 km į šiaurę nuo Nairobio. BATUK rengia mokymus kariniams vienetams, kurie ruošiasi vykti į operacijas arba imtis aukštos parengties užduočių. BATUK dirba apie 100 nuolatinių darbuotojų ir dar 280 darbuotojų, priklausančių trumpalaikių komandiruočių būriui. Pagal susitarimą su Kenijos vyriausybe iki šešių pėstininkų batalionų per metus rengia aštuonių savaičių trukmės pratybas Kenijoje. Taip pat padalinyje vyksta karališkųjų inžinierių pratybos, kurių metu vykdomi civilinės inžinerijos projektai, bei medicininės pratybos, kurių metu civilinei bendruomenei teikiama pirminė sveikatos priežiūros pagalba. Kenijos vyriausybė kasmet suteikia mokymo bazę 3 pėstininkų batalionams.[134]
Kipras 1960 m. Du nuolatiniai pėstininkų batalionai, Karališkieji inžinieriai ir jungtinis tarnybų signalų padalinys „Ayios Nikolaos“ stotyje, kaip britų pajėgų Kipre dalis. Po likusios salos nepriklausomybės Jungtinė Karalystė Kipre išlaiko dvi suverenias bazių teritorijas, kurios yra pagrindinės priešakinės bazės dislokavimui Artimuosiuose Rytuose. Pagrindinės bazės yra Aleksandro kareivinės Dekelijoje ir Salamankos kareivinės Episkopėje.[173]
Omanas 2019 m. Omano ir Didžiosios Britanijos jungtinė mokymo zona: Kartu su Omano karališkąja kariuomene prižiūrima jungtinių ginkluotųjų pajėgų kovinių grupių mokymo vieta.[174]

Struktūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kariuomenės štabas yra įsikūręs Andoveryje, Hampšyre, ir yra atsakingas už operacinės parengties pajėgų teikimą nuolatiniam jungtiniam štabui.[11] Vadovavimo struktūra yra hierarchinė, o visa britų armijos valdžia priklauso Generalinio štabo viršininkui (angl. Chief of the General Staff, CGS), kuris yra tiesiogiai pavaldus Gynybos štabo viršininkui, Didžiosios Britanijos ginkluotųjų pajėgų vadui. CGS padeda Generalinio štabo viršininko pavaduotojas. Kariuomenės štabą sudaro dvi pavaldžios vadavietės: lauko kariuomenė ir „Home Command“ vadavietė, kurioms vadovauja generolas leitenantas.[175] Šios dvi vadavietės tarnauja skirtingiems tikslams ir yra suskirstytos į divizijas ir brigadas, kurias sudaro sudėtingas mažesnių padalinių, pavyzdžiui, batalionų, derinys. Britų armijos padaliniai yra arba nuolatiniai reguliariosios kariuomenės daliniai, arba ne visą darbo dieną veikiantys armijos rezervo daliniai.[176]

Lauko kariuomenė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lauko kariuomenės vado vadovaujama lauko kariuomenė yra atsakinga už pajėgų formavimą ir parengimą einamosioms ir nenumatytoms operacijoms. Lauko kariuomenę sudaro:[175]

„Home Command“

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Home Command“ yra britų armijos pagalbinė vadavietė. Ji yra generavimo, naujokų ėmimo ir mokymo pajėgos, padedančios lauko kariuomenei ir užtikrinančios Jungtinės Karalystės atsparumą.[175] „Home Command“ vadavietę sudaro:

  • Kariuomenės personalo centras, kuris sprendžia personalo klausimus ir palaiko ryšius su išorės agentūromis.[178]
  • Kariuomenės personalo paslaugų grupė, kuri palaiko personalo administravimą.[175]
  • Kariuomenės įdarbinimo ir pirminio mokymo vadavietė, atsakinga už visą karininkų ir kareivių įdarbinimą ir apmokymą.[175]
  • Londono apygardos vadavietė, kuri yra pagrindinė visų britų armijos dalinių vadavietė. Ji taip pat užtikrina Londono iškilmingų renginių organizavimą ir padeda operatyviniam dislokavimui užsienyje.[179]
  • Regioninė vadavietė, kuri užtikrina saugų vidaus frontą, palaikantį kariuomenę, ir padeda koordinuoti britų armijos paramą civilinėms institucijoms, prižiūri armijos gerovės tarnybą ir vykdo armijos civilinės veiklos misiją.[180]
  • Nuolatinė jungtinė vadavietė, kuri koordinuoja gynybos indėlį į Jungtinės Karalystės atsparumo didinimo operacijas remiant kitus vyriausybės departamentus.[181]

Specialiosios pajėgos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Emblem of a winged sword with the motto, "Who dares, wins"
SAS kepurės ženklelis

Britų armija Jungtinės Karalystės specialiųjų pajėgų direktoratui skiria dvi iš trijų specialiųjų pajėgų formuočių: Specialiąsias oro pajėgas (angl. Special Air Service, SAS) ir Specialiosios žvalgybos pulką (angl. Special Reconnaissance Regiment, SRR).[182] SAS sudaro vienas reguliarusis ir du rezerviniai pulkai.[183] „22 SAS“ reguliariojo pulko būstinė yra Stirling Lines įguloje, Kredenhilo kaimelyje, Herefordšyre. Jį sudaro 5 eskadrilės (A, B, D, G ir rezervo) ir mokomasis pulkas.[184] „22 SAS“ padeda du rezerviniai pulkai, „21 SAS“ ir „23 SAS“ pulkai, kurie kartu sudaro Specialiąją oro tarnybą (rezervą), kuri 2020 m. buvo perduota Specialiųjų pajėgų direktoriaus žinion po to, kai anksčiau buvo pavaldi 1-ajai stebėjimo ir žvalgybos brigadai.[185] 2005 m. suformuotas SRR vykdo artimos žvalgybos ir specialiojo stebėjimo užduotis.[182] Specialiųjų pajėgų paramos grupė, kurią valdo Specialiųjų pajėgų direktorius, teikia operatyvinę manevrinę paramą Jungtinės Karalystės specialiosioms pajėgoms.[186]

Kolonijiniai padaliniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1939 m. Dominijos ir kolonijiniai pulkai

Britų armijoje istoriškai buvo daug dalinių iš dabartinių atskirų Sandraugos karalysčių. Kai XVII a. pradžioje Šiaurės Amerikoje (įskaitant Bermudus) ir Vakarų Indijoje buvo įkurta Anglijos imperija, nuolatinės Anglijos kariuomenės nebuvo. Kolonijinės milicijos iš pradžių vienos gynė kolonijas nuo čiabuvių ir Europos konkurentų. Atsiradus nuolatinei Anglijos armijai, vėliau – britų armijai, ir jai pradėjus skirti įgulą kolonijose, kolonijų milicija kartu su ja kariavo daugelyje karų, įskaitant Septynerių metų karą. Kai kurios kolonijinės milicijos sukilo per Amerikos nepriklausomybės karą. 1812 m. karo metu milicija kartu su reguliaria britų armija (ir vietiniais sąjungininkais) gynė Britų Ameriką nuo savo buvusių tėvynainių.[187]

Karališkojo Bermudų pulko karys su L85A2 šautuvu JAV karinio jūrų pėstininkų korpuso „Camp Lejeune“ 2018 m.

Strategiškai svarbiose imperijos tvirtovių kolonijose (įskaitant: Naujojoje Škotijoje iki Kanados konfederacijos, Bermuduose, kurie iki Kanados konfederacijos buvo laikomi Jūrinių provincijų dalimi, pavaldžia Naujosios Škotijos vyriausiajam vadui, Gibraltare ir Maltoje) ir Normandijos salose esantys padaliniai paprastai buvo išlaikomi iš kariuomenės lėšų ir labiau integruoti į britų armiją, kaip matyti iš jų įtraukimo į britų armijos sąrašus, skirtingai nuo tokių dalinių kaip „King's African Rifles“.[188]

Didesnės kolonijos (Australija, Naujoji Zelandija, Kanada, Pietų Afrika ir kt.) prieš Pirmąjį pasaulinį karą arba po jo dažniausiai gaudavo Sandraugos dominijos statusą, o 1931 m. joms buvo suteikta visiška teisinė nepriklausomybė. Nors ir likusios Britų imperijos sudėtyje, jų vyriausybės buvo prilygintos britų vyriausybei, todėl jų kariniai daliniai sudarė atskiras armijas (pvz., Australijos armija). Vis dėlto, Kanada iki pat Antrojo pasaulinio karo savo karinėms pajėgoms naudojo terminą „milicija“. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio šios dominijos ir daugelis kolonijų pasirinko visišką nepriklausomybę, dažniausiai tapdamos Sandraugos karalystėmis (taip šiandien vadinamos Sandraugos valstybės narės).[189][190]

Savivaldos ir Karūnos kolonijose (kolonijose, kuriose nėra vietinės renkamos įstatymų leidžiamosios valdžios, kaip, pavyzdžiui, buvo britų Honkonge), kurios yra britų karalystės dalis, esantys vienetai lieka kontroliuojami britų vyriausybės. Kadangi teritorinėms vyriausybėms yra deleguota atsakomybė tik už vidaus valdymą, Jungtinės Karalystės vyriausybė, kaip suverenios valstybės vyriausybė, lieka atsakinga už nacionalinį saugumą ir keturiolikos likusių britų užjūrio teritorijų, iš kurių šešios turi vietinius pulkus, gynybą:

  • Karališkasis Bermudų pulkas[191]
  • Karališkasis Gibraltaro pulkas[192]
  • Folklando salų gynybos pajėgos[193]
  • Karališkosios Montserato gynybos pajėgos[194]
  • Kaimanų salų pulkas[195]
  • Terkso ir Kaikoso salų pulkas[196]
  • Line of soldiers near water
    Folklando salų gynybos pajėgų paradas 2013 m. birželio mėn.
  • Soldiers marching down a street in black uniforms
    Folklando salų gynybos pajėgų būrys su iškilminga apranga
  • Džonas Fidžeraldas Kenedis, lydimas Bermudų gubernatoriaus ir vyriausiojo vado, generolo majoro Džuliano Gaskono ir Bermudų kariuomenės artilerijos karininko majoro Dž. Maršo, 1961 m., likus ketveriems metams iki dalinių susijungimo, apžiūri Bermudų savanorių šaulių korpusą.
    Džonas Fidžeraldas Kenedis, lydimas Bermudų gubernatoriaus ir vyriausiojo vado, generolo majoro Džuliano Gaskono ir Bermudų kariuomenės artilerijos karininko majoro Dž. Maršo, 1961 m., likus ketveriems metams iki dalinių susijungimo, apžiūri Bermudų savanorių šaulių korpusą.
  • 1992 m. Karališkojo Bermudų pulko vyresnysis seržantas Hermanas Yvas
    1992 m. Karališkojo Bermudų pulko vyresnysis seržantas Hermanas Yvas
  • Karališkojo Bermudų pulko orkestrantai
    Karališkojo Bermudų pulko orkestrantai
  • Soldiers in white-and-black dress uniforms
    Karališkojo Bermudų pulko paradas
  • Two soldiers in red dress uniforms
    Sargybos pasikeitimas, Karališkasis Gibraltaro pulkas (2012 m.)
  • Four soldiers marching in red-and-blue dress uniforms
    Karališkasis Gibraltaro pulkas Londone, 2012 m. balandis

Valdymo lygiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britų armijos struktūra žemiau divizijų ir brigadų lygmens taip pat yra hierarchinė, o vadovavimas grindžiamas laipsniais. Žemiau esančioje lentelėje pateikiama informacija apie daugelio britų kariuomenės dalinių struktūrą, nors atskirų dalinių struktūra gali skirtis:[175]

Padalinio tipas Divizija Brigada Kovinė grupė Batalionas, Pulkas Kuopa, Eskadronas, Baterija Būrys Skyrius Grandis
Sudėtyje yra 3 brigados 3–5 batalionai (kovinės grupės) Jungtinis ginkluotųjų pajėgų padalinys 4–6 kuopos 3 būriai 3 skyriai 2 grandys 4 asmenys
Personalas 10 000 5 000 700–1000 720 120 30 8–10 4
Vadovauja Generolas majoras Brigados generolas Pulkininkas leitenantas Pulkininkas leitenantas Majoras Leitenantas arba Antrasis leitenantas Kapralas Lanskapralas

Nors administraciniu požiūriu daugelis dalinių organizuojami kaip batalionai ar pulkai, labiausiai paplitęs kovinis vienetas yra jungtinis ginkluotės vienetas, vadinamas kovine grupe. Jis formuojamas aplink kovinį vienetą ir palaikomas kitų pajėgų vienetų (arba dalinių). Kovinės grupės pavyzdys – dvi šarvuotų pėstininkų kuopos (pvz., iš Mersijos pulko 1-ojo bataliono), vienas sunkiųjų šarvuočių eskadronas (pvz., Karališkojo tankų pulko A eskadronas), inžinerijos kuopa (pvz., 22-ojo inžinerijos pulko B kuopa), artilerijos baterija (pvz., Karališkosios arklių artilerijos 1-ojo pulko D baterija) ir mažesni medicinos, logistikos ir žvalgybos padaliniai. Paprastai jas organizuoja ir joms vadovauja kovinės grupės štabas, o pavadinimas suteikiamas pagal daugiausiai kovinių vienetų turintį vienetą, pavyzdžiui, šiuo atveju tai būtų 1 Mersijos kovinė grupė. Taip sukuriama savarankiška mišri šarvuočių, pėstininkų, artilerijos, inžinerijos ir paramos dalinių formuotė, kuriai vadovauja pulkininkas leitenantas.[197]

Naujokų ėmimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
World War I recruiting poster, with Lord Kitchener pointing at the viewer
Vienas iš labiausiai atpažįstamų britų armijos šaukimo plakatų. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio plakatas su lordu Kitčeneriu

Britų armija pirmiausia ima naujokus, gyvenančius Jungtinėje Karalystėje, tačiau priima paraiškas iš visų Jungtinės Karalystės piliečių. Su tam tikrais apribojimais ji taip pat priima Airijos ir Tautų Sandraugos piliečių prašymus.[198] Nuo 2018 m. britų armija yra lygių galimybių darbdavys (su tam tikromis teisinėmis išimtimis dėl medicininių standartų) ir nediskriminuoja dėl rasės, religijos ar seksualinės orientacijos.[199] Kandidatai į reguliariąją kariuomenę turi būti ne jaunesni nei 16 metų, tačiau jaunesni nei 18 metų kariai negali tarnauti operacijose, o maksimalus amžius yra 36 metai. Kandidatai į kariuomenės rezervą turi būti ne jaunesni kaip 17 metų ir 9 mėnesių ir ne vyresni kaip 43 metų. Pareigūnams ir kai kurių specialybių darbuotojams taikomi skirtingi amžiaus apribojimai. Kandidatai taip pat turi atitikti keletą kitų reikalavimų, visų pirma susijusių su sveikatos būkle, fiziniu tinkamumu, ankstesniais teistumais, išsilavinimu, tatuiruotėmis ir auskarais.[198]

Reguliariosios kariuomenės kareiviai ir pareigūnai šiuo metu imami pradiniam 12 metų laikotarpiui su galimybe jį pratęsti, jei atitinka tam tikrus reikalavimus. Paprastai reikalaujama, kad kariai ir pareigūnai tarnautų ne trumpiau kaip ketverius metus nuo įdarbinimo dienos, o prieš išeidami iš tarnybos privalo pranešti apie tai prieš 12 mėnesių.[200]

Priesaika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visi kariai ir pareigūnai, stodami į kariuomenę, privalo duoti ištikimybės priesaiką, kuri yra vadinama atestacija. Tie, kurie nori prisiekti Dievu, sako šiuos žodžius:[9]

Aš, [kareivio ar pareigūno vardas ir pavardė], prisiekiu Visagaliui Dievui, kad būsiu ištikimas Jo Didenybei Karaliui Karoliui III, jo įpėdiniams ir paveldėtojams ir kad, kaip įpareigotas pareigos, sąžiningai ir ištikimai ginsiu Jo Didenybę, jo įpėdinius ir paveldėtojus asmeniškai, karūną ir orumą nuo visų priešų, laikysiuosi ir vykdysiu visus Jo Didenybės, jo įpėdinių ir paveldėtojų bei man pavaldžių generolų ir karininkų įsakymus.[201]

Kiti vietoj žodžių „prisiekiu Visagaliui Dievui“ sako „iškilmingai, nuoširdžiai ir tikrai pareiškiu ir patvirtinu“.[9]

Apmokymai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Red-brick buildings with large windows
Naujojo koledžo pastatai Karališkojoje karo akademijoje Sandherste

Kandidatai į armiją dalyvauja bendruose mokymuose, kurie prasideda nuo pirminio karinio rengimo, kad visi kariai pasiektų panašų pagrindinių karinių įgūdžių standartą (vadinamasis pirmojo etapo mokymas). Vėliau jie dalyvauja tolesniame specializuotame profesiniame mokyme, skirtame konkrečiam pulkui ar korpusui, kuris vadinamas antrojo etapo mokymu. Baigęs pirmojo etapo mokymus, karys laikomas apmokytu, o baigęs antrojo etapo mokymus – visiškai apmokytu kariuomenės profesinių pajėgų kariu.[202]

Jaunesni nei 17 metų ir 6 mėnesių amžiaus kariai pirmojo etapo mokymus baigia Kariuomenės fondo koledže.[203] Pėstininkų kariai kartu baigia pirmojo ir antrojo etapo mokymus pėstininkų mokymo centre Katerike, o visi kiti kariai dalyvauja pirmojo etapo mokymuose kariuomenės mokymo centre Pirbraite arba kariuomenės mokymo pulke Vinčesteryje, o antrojo etapo mokymus baigia skirtingose vietose, priklausomai nuo jų specializacijos.[202] Pareigūnai 44 savaites trunkantį pirminį mokymą atlieka Karališkojoje karo akademijoje Sandherste,[204] o antrojo etapo mokymą taip pat baigia keliose skirtingose vietose.[202]

Vėliavos ir emblemos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oficiali britų armijos vėliava yra 3:5 santykio Union Jack. Kariuomenė taip pat turi ne paradinę vėliavą, kuri dažnai kabo ant karinių pastatų ir yra naudojama naujokų ėmimo, karinių renginių ir parodų metu. Tradiciškai dauguma britų armijos dalinių turėjo vėliavų rinkinį, vadinamą „spalvomis“ – paprastai tai pulko spalva ir karalienės spalva (Union Jack). Istoriškai vėliavos buvo nešamos į mūšį kaip kareivių susitelkimo vieta ir akylai saugomos. Šiuolaikiniuose daliniuose „spalvos“ dažnai būna gerai matomoje vietoje, papuoštos koviniais apdovanojimais ir yra pulko pasididžiavimo akcentas.[205] Karys, grįžtantis į pulką (po atšaukimo iš rezervo), apibūdinamas kaip vėl pašauktas į spalvas.[206]

  • Union Jack
    Oficiali armijos vėliava
  • The British Lion, the crown and crossed swords on a red background
    Ne paradinė armijos vėliava. Kartais po ženkleliu aukso raidėmis rašoma „Army“ (liet. Armija).
  • Flag with Union Jack and crossed swords on a blue background
    Karališkojo logistikos korpuso bendro naudojimo vėliava
  • Same as previous flag, with the British lion and the crown
    Karališkojo logistikos korpuso vėliava, po kuria plaukia laivai, kuriems vadovauja įsakymą gavę pareigūnai
  • Union Jack and stylised, winged hand on a blue background
    Karališkųjų inžinierių korpuso vėliava

Kariniai laipsniai ir ženklai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Britų armijos karininkų laipsnių ženklai
NATO kodas OF-10 OF-9 OF-8 OF-7 OF-6 OF-5 OF-4 OF-3 OF-2 OF-1 OF(D)
Jungtinė Karalystė Jungtinės Karalystės Rango ženklo epoletas
Rango pavadinimas:[207] Feldmaršalas Generolas Generolas leitenantas Generolas majoras Brigados generolas Pulkininkas Pulkininkas leitenantas Majoras Kapitonas Leitenantas Antrasis leitenantas Karininkas kadetas
Santrumpa: FM[a] Gen Lt Gen Maj Gen Brig Col Lt Col Maj Capt Lt 2Lt OCdt
Britų armijos kitų laipsnių ženklai
NATO kodas OR-9 OR-8 OR-7 OR-6 OR-5 OR-4 OR-3 OR-2 OR-1
Jungtinė Karalystė Jungtinės Karalystės rangų ženklai 1 klasės viršila Vyresnysis seržantas Seržantas Kapralas Lanskapralas Be skiriamųjų ženklų
Rango pavadinimas:[207] 1 klasės viršila 2 klasės viršila Vyresnysis seržantas Seržantas Kapralas Lanskapralas Eilinis (arba lygiavertis)
Santrumpa: WO1 WO2 SSgt/CSgt Sgt Cpl LCpl Pte

Dauguma britų armijos laipsnių vadinami tuo pačiu vardu, nepriklausomai nuo to, kokiame pulke jie tarnauja. Tačiau Rūmų kavalerija daugelį laipsnių vadina skirtingais vardais. Pavyzdžiui, Karališkoji artilerija kapralus vadina bombonešiais, o eiliniai kareiviai, priklausomai nuo pulko, kuriame jie tarnauja, vadinami įvairiais vardais: kariškis, ginklininkas, sargybinis, sapierius, ryšininkas, fuzilierius, amatininkas ir šaulys.[208] Šie vardai neturi įtakos kario atlyginimui ar pareigoms.[209]

Rezervo pajėgos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Armijos rezervas (Jungtinė Karalystė).

Seniausios iš rezervo pajėgų buvo milicijos pajėgos (dar vadinamos konstitucinėmis pajėgomis),[210][211][212][213] kurios (Anglijos karalystėje iki 1707 m.) iš pradžių buvo pagrindinės karinės gynybinės pajėgos (iš pradžių buvo tik karališkoji asmens sargyba, įskaitant Yeomen Warders ir Yeomen of the Guard, o kariuomenė buvo renkama tik laikinoms ekspedicijoms į užsienį), sudarytos iš civilių gyventojų, atvykusių kasmetiniams mokymams ar nepaprastosios padėties atveju, ir kurios įvairiais savo ilgo gyvavimo laikotarpiais naudojo įvairias privalomosios tarnybos schemas. Nuo 1850-ųjų milicijos pajėgos samdė savanorius, kurie dirbo jose tam tikrą laiką. Iš pradžių milicija buvo vien tik pėstininkų pajėgos, nors nuo XVIII a. šeštojo dešimtmečio atsirado pakrančių artilerijos, lauko artilerijos ir inžinerijos daliniai,[214] kurie buvo organizuojami miestų arba apskričių lygmeniu ir kurių nariai neprivalėjo tarnauti už savo teritorijos ribų, nors teritorija, į kurią galėjo būti siunčiami milicijos daliniai Didžiojoje Britanijoje, XVIII a. buvo padidinta iki bet kurios Didžiosios Britanijos vietos.

Savanorių pajėgų daliniai taip pat dažnai būdavo suburiami karo metu ir išformuojami sudarius taiką. Kaip nuolatinė (t. y. karo ir taikos metu) rezervo pajėgų dalis ji buvo atkurta 1859 m. Nuo milicijos ji skyrėsi keliais aspektais, visų pirma tuo, kad savanoriai neįsipareigojo tarnauti tam tikrą laiką ir galėjo atsistatydinti apie tai pranešę prieš keturiolika dienų. Kadangi iš pradžių buvo tikimasi, kad kariai savanoriai patys susimokės už savo ekipuotę, tik nedaugelis jų buvo iš darbininkų klasės, iš kurios pirmiausia buvo imami kariai į milicija.[215][216]

Nors Napoleono karų metu milicijos pulkai buvo sujungti su britų armijos pulkais, kad į nuolatinę kariuomenę patektų užsienyje tarnaujantys savanoriai, o rezervo pajėgų savanoriai tarnautų užsienyje pavieniui, tarnybinių kuopų ar batalionų sudėtyje įvairiuose konfliktuose nuo Krymo karo iki [[Antrojo būrų karo, personalas paprastai nebuvo perkeliamas iš vienų pajėgų į kitas, išskyrus atvejus, kai karys buvo iš naujo atestuojamas kaip naujų pajėgų narys Daliniai paprastai nebuvo perkeliami iš rezervo pajėgų, kad taptų reguliariųjų pajėgų dalimi, arba atvirkščiai. Tačiau būta ir išimčių, pavyzdžiui, 1803 m. suburtas Naujojo Bransviko pėstininkų pulkas, kuris 1810 m. rugsėjo 13 d. perėjus į britų armiją tapo 104-uoju (Naujojo Bransviko) pėstininkų pulku.[217]

Kitos rūšies rezervo pajėgos buvo sukurtos laikotarpiu nuo Prancūzijos revoliucijos iki Napoleono karų pabaigos. Po Napoleono karų jos buvo išformuotos ir daugiau nebuvo keliamos, nors Karališkasis Maltos pulkas egzistavo nuo 1815 m. iki XVIII a. aštuntojo dešimtmečio, kai tapo Karališkąja Maltos artilerija,[218] o 1846 m. buvo suformuotas Karališkasis Naujosios Zelandijos korpusas.[219]

Rezervo pajėgos buvo telkiamos vietoje (Didžiojoje Britanijoje kontroliuojant grafysčių lordams leitenantams, o britų kolonijose – kolonijų gubernatoriams), o jų nariai iš pradžių privalėjo tarnauti tik savo gyvenamojoje vietovėje (Jungtinėje Karalystėje tai iš pradžių reiškė grafystę ar kitą naujokų ėmimo teritoriją, tačiau vėliau ji buvo išplėsta iki bet kurios Didžiosios Britanijos vietos, bet ne iki užsienio). Todėl jos taip pat buvo vadinamos vietinėmis pajėgomis. Kadangi jos buvo (ir kai kuriais atvejais tebėra) laikomos atskiromis nuo britų armijos pajėgomis, nors vis dar priklauso britų armijai, jos taip pat buvo vadinamos pagalbinėmis pajėgomis. Kolonijos milicijos ir savanorių daliniai paprastai buvo laikomi atskiromis pajėgomis nuo Jungtinės Karalystės vidaus milicijos ir savanorių pajėgų bei kitų kolonijų milicijos ir savanorių pajėgų. Jei kolonijoje buvo daugiau nei vienas milicijos ar savanorių dalinys, jie buvo sujungiami į tos kolonijos milicijos ar savanorių pajėgas, pavyzdžiui, Jamaikos savanorių gynybos pajėgas. Atsargos pajėgų karininkai negalėjo dalyvauti reguliariųjų pajėgų karių karo teismuose. Per paskutinius du XIX a. dešimtmečius ir XX a. pradžioje vykusias Didžiosios Britanijos karinių pajėgų reformas (pradedant Kardvelo reformomis) rezervinės pajėgos buvo vis labiau integruojamos į britų armiją, todėl rezervinių pajėgų daliniai dažniausiai prarasdavo savo identitetą ir tapdavo reguliariosios britų armijos korpusų ar pulkų numeruotais milicijos ar savanorių batalionais.[220]

1908 m. milicija buvo pervadinta specialiuoju rezervu.[221][222] Po Pirmojo pasaulinio karo specialusis rezervas vėl buvo pervadintas milicija, tačiau jo veikla buvo visam laikui sustabdyta (nors Jungtinėje Karalystėje, jos kolonijose ir Karūnai priklausančiose teritorijose išliko keletas milicijos dalinių). Nors nominaliai teritorinės pajėgos vis dar buvo atskiros nuo britų armijos, vėliausiai iki šio šimtmečio pabaigos bet kuris dalinys, visiškai ar iš dalies finansuojamas iš kariuomenės lėšų, buvo laikomas britų armijos dalimi. Už Didžiosios Britanijos ribų tai paprastai būdavo taikoma tik tiems daliniams, kurie buvo Normandijos salose arba imperijos tvirtovių kolonijose (Naujojoje Škotijoje iki Kanados konfederacijos, Bermuduose, Gibraltare ir Maltoje).[223][224]

Pavyzdžiui, Bermudų kariuomenės artilerijai, Bermudų kariuomenės pėstininkams, Bermudų savanoriams inžinieriams ir Bermudų savanorių šaulių korpusui,[225][214] mokėjo Karo ministerija. Jie buvo laikomi britų armijos dalimi, o jų karininkai buvo įtraukti į kariuomenės sąrašą, priešingai nei daugelio kitų pagalbiniais laikomų kolonijinių dalinių karininkai. Šiuo metu britų armija yra vienintelės Didžiosios Britanijos vidaus karinės pajėgos, įskaitant įvairias kitas į ją įtrauktas pajėgas. Vis dėlto britų kariniai daliniai, organizuoti pagal teritorinės armijos principą, išlieka britų užjūrio teritorijose, kurios oficialiai vis dar nelaikomos britų kariuomenės dalimi, tik Karališkasis Gibraltaro pulkas ir Karališkasis Bermudų pulkas (senųjų Bermudų kariuomenės artilerijos ir Bermudų savanorių šaulių korpuso junginys) yra įtraukti į Britų kariuomenės pirmumo tvarkos ir armijos sąrašą, taip pat į Korpuso orderį (oficialų sąrašą tų britų karinių pajėgų, kurios laikomos britų kariuomenės korpusais).[226][227][228][229][230][231][232][233]

Uniformos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britų kariuomenės uniformos yra šešiolikos kategorijų – nuo paradinių uniformų iki kovinės aprangos ir vakarinės aprangos. Kasdienę uniformą Nr. 8, vadinamą „Asmeninės aprangos sistema - kovinė uniforma“ (angl. Personal Clothing System – Combat Uniform, PCS-CU),[234] sudaro kamufliažinis neperpučiamas kombinezonas, lengva striukė ir kelnės su papildomais elementais, pvz., pašiltinti ir neperšlampantys.[235] Kariuomenė taip pat dėvi „taktinius atpažinimo ženklelius“, kurie yra dėvimi ant kovinės uniformos dešinės rankos. Šie ženklai žymi juos dėvinčiojo pulką ar korpusą.[236] Be darbinės aprangos, kariuomenėje yra keletas paradinių uniformų, skirtų iškilmingoms ir neiškilmingoms progoms. Dažniausiai pasitaikančios uniformos yra Nr. 1 (visiškai paradinė, dėvima oficialiomis progomis, pvz., keičiant sargybą Bekingemo rūmuose) ir Nr. 2 (tarnybinė uniforma) – rudos chaki spalvos uniforma, dėvima ne ceremonijų metu.[235][237]

Darbinis galvos apdangalas paprastai būna beretė, kurios spalva rodo, kuriam pulkui priklauso jos nešiotojas. Beretės spalvos:[238]

  • Chaki—Pėstininkų pulkas, Garbės artilerijos kuopa, Velso princesės karališkasis pulkas, Karališkasis Anglijos pulkas, Karališkasis Velso pulkas, Jorkšyro pulkas
  • Šviesiai pilka—Karališkoji škotų dragūnų gvardija, Karalienės Aleksandros karališkasis armijos slaugos korpusas
  • Ruda—Karališkasis husarų pulkas
  • Juoda—Karališkasis tankų pulkas
  • Tamsiai žalia—Šaulių būrys, Karališkieji gurkų šauliai, Šaulių ginklų mokyklos korpusas
  • Bordo—Parašiutininkų pulkas
  • Smėlio—Specialiosios oro pajėgos
  • Dangaus mėlyna—Armijos oro korpusas
  • Kiparisų žalia—Žvalgybos korpusas
  • Scarlet—Karališkoji karo policija
  • Žalia—Generolo adjutanto korpusas
  • Tamsiai mėlyna—Visi kiti daliniai, pavyzdžiui, Šviesos dragūnai ir Karališkasis fuzilierių pulkas
  • Smaragdo pilka—Specialiosios žvalgybos pulkas
  • Metalo pilka—Reindžerių pulkas[239]

Pastabos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Feldmaršalo laipsnis tapo garbės/iškilmių laipsniu. Paskutinis karininkas, kuriam buvo suteiktas šis laipsnis, laipsnį gavo 1994 m.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Clifford Walton (1894). History of the British Standing Army. A.D. 1660 to 1700. Harrison and Sons. pp. 1–2.
  2. ↑ Noel T. St. John Williams (1994). Redcoats and courtesans: the birth of the British Army (1660–1690). Brassey's. p. 16. ISBN 9781857530971.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 „Quarterly service personnel statistics 1 October 2021“. GOV.UK (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-08-16.
  4. ↑ „Chief of the General Staff – General Sir Patrick Sanders KCB CBE DSO ADC Gen“. GOV.UK. 2022 m. birželio mėn.
  5. ↑ „Lieutenant General Sharon Nesmith becomes Deputy Chief of the General Staff“. GOV.UK (anglų). Ministry of Defence. Nuoroda tikrinta 2022-11-20.
  6. ↑ „Quarterly Service Personnel Statistics: 2022“. GOV.UK (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-08-16.
  7. ↑ Williams, Noel T. St John (1994-01-01). Redcoats and courtesans: the birth of the British Army (1660–1690). Brassey's (UK). pp. 1–2. ISBN 9781857530971.
  8. ↑ Walton, Clifford (1894-01-01). History of the British Standing Army. A.D. 1660 to 1700. Harrison and Sons. p. 16.
  9. ↑ 9,0 9,1 9,2 „Commanding Officers Guide. Manual of Service Law (JSP 830, Volume 1, Chapter 18)“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2015-10-08.
  10. ↑ „Bill of Rights 1689“. UK Parliament. Suarchyvuota iš originalo 2017-03-12. Nuoroda tikrinta 2022-08-16.
  11. ↑ 11,0 11,1 „The British Army – Higher Command“. The British Army. Suarchyvuotas originalas 2017-01-28. Nuoroda tikrinta 2022-08-16.
  12. ↑ „NAVAL AND MILITARY PENSIONS AND GRANTS. (Hansard, 1917 m. vasario 12 d.)“. HANSARD 1803–2005. Suarchyvuotas originalas 2022-05-21. Nuoroda tikrinta 2022-08-19.
  13. ↑ „Department of the Master-General of the Ordnance – Regiment History, War & Military Records & Archives“. Forces War Records.
  14. ↑ „Board of Ordnance – Naval History Archive“. www.navalhistoryarchive.org.[neveikianti nuoroda]
  15. ↑ Leslie, J. H. (1925). „THE HONORABLE THE BOARD OF ORDNANCE. 1299—1855“. Journal of the Society for Army Historical Research. 4 (17): 100–104. JSTOR 44220102.
  16. ↑ Louis, William Roger; Low, Alaine M.; Porter, Andrew (2001-01-01). The Oxford History of the British Empire: The nineteenth century. Oxford University Press. p. 332. ISBN 978-0-19-924678-6.
  17. ↑ Johnston, Douglas; Reisman, W. Michael (2007-12-26). The Historical Foundations of World Order: The Tower and the Arena. BRILL. p. 508. ISBN 978-90-474-2393-5.
  18. ↑ „The British Army – Operations and Deployments“. The British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-01-28. Nuoroda tikrinta 2022-08-17.
  19. ↑ Chandler, David G., red. (1996). The Oxford history of the British army. p. 24–45.
  20. ↑ Rogers, Colonel H.C.B. (1968). Battles and Generals of the Civil Wars. Seeley Service & Company. p. 207–211.
  21. ↑ Macaulay, Thomas Babington (1913). Firth, C.H. (red.). The History of England from the accession of James the Second. 1. p. 136-138.
  22. ↑ „'Charles II, 1661: An Act declaring the sole Right of the Militia to be in King and for the present ordering & disposing the same.', Statutes of the Realm: volume 5: 1628–80 (1819)“. pp. 308–309. Suarchyvuota iš originalo 2007-09-27. Nuoroda tikrinta 2022-08-17.
  23. ↑ Chandler, David G., red. (2003). The Oxford history of the British army. p. 46.
  24. ↑ Chandler, David G., red. (2003). The Oxford history of the British army. p. 47.
  25. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 2. ISBN 978-0-593-05108-5.
  26. ↑ Clayton, Anthony (2014). The British Officer: Leading the Army from 1660 to the Present. Routledge. p. 12. ISBN 978-1-317-86444-8. „The first standing Army for Britain, a force of some 5,000 men on the English establishment, was formed at the Restoration in 1660–61. Separate forces were maintained on the Scottish and Irish establishments.“
  27. ↑ Glozier, Matthew; Onnekink, David (2007). War, religion and service: Huguenot soldiering, 1685–1713. Ashgate. p. 31. ISBN 978-0-7546-5444-5. „After the Restoration there were separate English, Scottish (until 1707) and Irish (until 1800) military establishments, reflecting the national revenue from which a military unit was maintained. In operational and administrative matters all three combined into a single formation. From 1688, the description 'British' army is both convenient and accurate.“
  28. ↑ Chandler, David G., red. (2003). The Oxford history of the British army. p. xvi–xvii.
  29. ↑ Miller, John (2000). James II. Yale University Press. p. 144. ISBN 978-0-300-08728-4.
  30. ↑ Chandler, David G., red. (1996). The Oxford history of the British army. p. 46–57.
  31. ↑ Barnett, Correlli (1970). Britain and her army, 1509–1970: a military, political and social survey. p. 90–98, 110–25.
  32. ↑ Chandler, David (2003). The Oxford history of the British Army. Oxford University Press. p. xv. ISBN 978-0-19-280311-5. „It is generally accepted that the regular standing army in Britain was officially created – in the sense of being fully accommodated within parliamentary control in 1689, although it is, strictly speaking, only correct to refer to the British army from the Act of Union with Scotland in 1707.“
  33. ↑ „History“. British Army. Suarchyvuotas originalas 2017-01-18. Nuoroda tikrinta 2022-08-18.
  34. ↑ Royal Scots Greys (1840). Historical record of the Royal regiment of Scots dragoons: now the Second, or Royal North British dragoons, commonly called the Scots greys, to 1839. pp. 56–57.
  35. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 50. ISBN 978-0-593-05108-5.
  36. ↑ 36,0 36,1 ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 165. ISBN 978-0-593-05108-5.
  37. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 104. ISBN 978-0-593-05108-5.
  38. ↑ 38,0 38,1 ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 106. ISBN 978-0-593-05108-5.
  39. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 129. ISBN 978-0-593-05108-5.
  40. ↑ 40,0 40,1 40,2 ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 102. ISBN 978-0-593-05108-5.
  41. ↑ 41,0 41,1 Bates, Gill (2010). Rising Star: China's New Security Diplomacy. Brookings Institution Press. p. 25. ISBN 978-0-8157-0453-9.
  42. ↑ 42,0 42,1 Taonga, New Zealand Ministry for Culture and Heritage Te Manatu. „1. – New Zealand wars – Te Ara Encyclopedia of New Zealand“. Te Ara. Suarchyvuota iš originalo 2017-04-03. Nuoroda tikrinta 2022-08-18.
  43. ↑ Connor, John (2005), The Australian frontier wars, 1788–1838, UNSW Press, ISBN 978-0-86840-756-2 
  44. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 210. ISBN 978-0-593-05108-5.
  45. ↑ 45,0 45,1 ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 257. ISBN 978-0-593-05108-5.
  46. ↑ 46,0 46,1 „The Fenian Raids“. Doyle.com.au. 2001-09-15. Suarchyvuota iš originalo 2012-04-04. Nuoroda tikrinta 2022-08-19.
  47. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 282. ISBN 978-0-593-05108-5.
  48. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 203. ISBN 978-0-593-05108-5.
  49. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 195. ISBN 978-0-593-05108-5.
  50. ↑ „Pontiac's War“ (PDF). Baltimore County Public Schools. 2011-04-28. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-04-28.
  51. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 110. ISBN 978-0-593-05108-5.
  52. ↑ Gordon, Donald Craigie (1965). The Dominion Partnership in Imperial Defense, 1870–1914. Baltimore, Maryland, USA: Johns Hopkins Press. p. 14. „There were more than 44,000 troops stationed overseas in colonial garrisons, and slightly more than half of these were in imperial fortresses: in the Mediterranean, Bermuda, Halifax, St. Helena, and Mauritius. The rest of the forces were in colonies proper, with a heavy concentration in New Zealand and South Africa. The imperial government paid approximately £1,715,000 per annum toward the maintenance of these forces, and the various colonial governments contributed £370,000, the largest amounts coming from Ceylon and Victoria in Australia.“
  53. ↑ Kennedy, R.N., Captain W. R. (1885-07-01). „An Unknown Colony: Sport, Travel and Adventure in Newfoundland and the West Indies“. Blackwood's Edinburgh Magazine. William Blackwood & Sons, Edinburgh, Scotland, and 37 Paternoster Row, London, England. p. 111. „As a fortress, Bermuda is of the first importance. It is situated almost exactly halfway between the northern and the southern naval stations; while nature has made it practically impregnable. The only approach lies through that labyrinth of reefs and narrow channels which Captain Kennedy has described. The local pilots are sworn to secrecy; and, what is more reassuring, by lifting buoys and laying down torpedoes, hostile vessels trying to thread the passage must come to inevitable grief, So far Bermuda may be considered safe, whatever may be the condition of the fortifications and the cannon in the batteries. Yet the universal neglect of our colonial defences is apparent in the fact that no telegraphic communication has hitherto been established with the West Indies on the one side, or with the Dominion of Canada on the other.“
  54. ↑ VERAX, (anonymous) (1889-05-01). „The Defense of Canada. (From Colburn's United Service Magazine)“. The United Service: A Quarterly Review of Military and Naval Affairs. LR Hamersly & Co., 1510 Chestnut Street, Philadelphia, Pennsylvania, USA; subsequently LR Hamersly, 49 Wall Street, New York City, New York, USA; BF Stevens & Brown, 4 Trafalgar Square, London, England. p. 552. „The objectives for America are clearly marked,—Halifax, Quebec, Montreal, Prescott, Kingston, Ottawa, Toronto, Winnipeg, and Vancouver. Halifax and Vancouver are certain to be most energetically attacked, for they will be the naval bases, besides Bermuda, from which England would carry on her naval attack on the American coasts and commerce.“
  55. ↑ Dawson, George M.; Sutherland, Alexander (1898). MacMillan's Geographical Series: Elementary Geography of the British Colonies. London: MacMillan and Co., Limited, London, England, UK; The MacMillan Company, New York City, New York, USA. p. 184. „There is a strongly fortified dockyard, and the defensive works, together with the intricate character of the approaches to the harbour, render the islands an almost impregnable fortress. Bermuda is governed as a Crown colony by a Governor who is also Commander-in-Chief, assisted by an appointed Executive Council and a representative House of Assembly.“
  56. ↑ MacFarlane, Thomas (1891). Within the Empire; An Essay on Imperial Federation. Ottawa: James Hope & Co., Ottawa, Ontario, Canada. p. 29. „Besides the Imperial fortress of Malta, Gibraltar, Halifax and Bermuda it has to maintain and arm coaling stations and forts at Siena Leone, St. Helena, Simons Bay (at the Cape of Good Hope), Trincomalee, Jamaica and Port Castries (in the island of Santa Lucia).“
  57. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 177. ISBN 978-0-593-05108-5.
  58. ↑ „The 1798 Irish Rebellion“. BBC. 2011-02-07. Suarchyvuotas originalas 2011-02-07.
  59. ↑ „Guide to the War of 1812“. Library of Congress. 2010-07-30. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-05. Nuoroda tikrinta 2022-08-19.
  60. ↑ Burroughs, Peter (1996). „An Unreformed Army? 1815–1868“. In Chandler, David G. (red.). The Oxford history of the British army. p. 183–184.
  61. ↑ Goodenough, WH; Dalton, JC (1893). The Army Book For The British Empire. Her Majesty's Stationery Office, London.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  62. ↑ „Agreement concerning Persia“. Suarchyvuota iš originalo 2016-07-08. Nuoroda tikrinta 2022-08-19.
  63. ↑ Ensor, (Sir) Robert (1980) [1936]. England: 1870–1914. (The Oxford History of England). XIV (Revised leid.). Oxford: Oxford University Press. p. 525–526. ISBN 0-19-821705-6.
  64. ↑ Millingen, Alexander van (1911). „Constantinople“. In Chisholm, Hugh (red.). Encyclopædia Britannica (anglų). 7 (11 leid.). Cambridge University Press. p. 3.
  65. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 310. ISBN 978-0-593-05108-5.
  66. ↑ „Mark I tank“. Suarchyvuotas originalas 2007-10-14. Nuoroda tikrinta 2022-08-21.
  67. ↑ „RAF – World War 1“. Royal Air Force. Suarchyvuotas originalas 2017-01-29. Nuoroda tikrinta 2022-08-21.
  68. ↑ Michael Duffy (2009-08-22). „Weapons of War: Poison Gas“. First World War. Suarchyvuota iš originalo 2007-08-21. Nuoroda tikrinta 2022-08-21.
  69. ↑ 69,0 69,1 ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 335. ISBN 978-0-593-05108-5.
  70. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 342. ISBN 978-0-593-05108-5.
  71. ↑ Taylor, AJP (1976). The Second World War an illustrated history. Penguin books. p. 157. ISBN 0-14-004135-4.
  72. ↑ „D-Day and the Battle of Normandy“. Ddaymuseum.co.uk. Suarchyvuotas originalas 2013-05-17. Nuoroda tikrinta 2022-08-21.
  73. ↑ Gilbert, Martin (2005). Churchill and America. Simon & Schuster. p. 301. ISBN 0-7432-9122-0.
  74. ↑ Taylor, AJP (1976). The Second World War an illustrated history. Penguin books. p. 210. ISBN 0-14-004135-4.
  75. ↑ 75,0 75,1 75,2 ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 384. ISBN 978-0-593-05108-5.
  76. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 407. ISBN 978-0-593-05108-5.
  77. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 440. ISBN 978-0-593-05108-5.
  78. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 442. ISBN 978-0-593-05108-5.
  79. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 401. ISBN 978-0-593-05108-5.
  80. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 402. ISBN 978-0-593-05108-5.
  81. ↑ „Falklands Surrender Document“. Britains-smallwars.com. 1982-07-14. Suarchyvuotas originalas 2011-05-01. Nuoroda tikrinta 2022-08-21.
  82. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 411. ISBN 978-0-593-05108-5.
  83. ↑ „Army ending its operation in NI“. BBC News. 2007-07-31. Suarchyvuotas originalas 2008-11-23.
  84. ↑ „Last troops pull out of Bessbrook“. BBC News Online. 2007-06-25. Suarchyvuota iš originalo 2007-08-20. Nuoroda tikrinta 2022-09-05.
  85. ↑ „50,000 troops in Gulf illness scare“. The Guardian. 2004-06-11. Suarchyvuota iš originalo 2016-10-29. Nuoroda tikrinta 2022-09-05.
  86. ↑ „Supreme sacrifice: British soldier killed in Iraq was unemployed TA man“. The Free Library. 2003-08-28. Suarchyvuota iš originalo 2011-04-30. Nuoroda tikrinta 2022-09-05.
  87. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 446. ISBN 978-0-593-05108-5.
  88. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 447. ISBN 978-0-593-05108-5.
  89. ↑ „Former Yugoslavia and the Role of British Forces“. politics.co.uk. Suarchyvuota iš originalo 2017-03-18. Nuoroda tikrinta 2022-09-05.
  90. ↑ 90,0 90,1 „UK Post-WW2 Operational Deaths“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2016-05-07.
  91. ↑ 91,0 91,1 „Army paper says IRA not defeated“. BBC News. 2007-07-06. Suarchyvuota iš originalo 2009-01-11. Nuoroda tikrinta 2022-09-05.
  92. ↑ Bloomfield, K Stormont in Crisis (Belfast 1994) p. 114.
  93. ↑ PRONI: Cabinet conclusions file CAB/4/1460
  94. ↑ McKernan, Michael (2005). Northern Ireland in 1897–2004 Yearbook 2005. Stationery Office. p. 17. ISBN 978-0-9546284-2-0.
  95. ↑ „Army dismantles NI post“. BBC News. 2000-07-31.
  96. ↑ „The Troubles“. National Army Museum. Nuoroda tikrinta 2022-09-05.
  97. ↑ 97,0 97,1 „Operation Banner: An analysis of military operations in Northern Ireland“ (PDF). Ministry of Defence. 2006. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2008-02-27. Nuoroda tikrinta 2022-09-05.
  98. ↑ „Remembrance Day: Where they fell“. BBC News. 2010-11-13. Suarchyvuotas originalas 2018-09-28.
  99. ↑ Harding, Thomas (2005-02-07). „Troop deaths in Ulster 'higher than thought'“. Telegraph. Suarchyvuota iš originalo 2018-09-21. Nuoroda tikrinta 2022-09-05.
  100. ↑ „Sierra Leone profile – Timeline“. BBC News. 2017-01-04. Suarchyvuota iš originalo 2017-05-09. Nuoroda tikrinta 2022-09-05.
  101. ↑ ​​Mallinson, Allan (2009). The Making of the British Army. Bantam Press. p. 452. ISBN 978-0-593-05108-5.
  102. ↑ „Why we are in Afghanistan“. Ministry of Defence (MoD). Suarchyvuotas originalas 2014-10-22. Nuoroda tikrinta 2022-09-06.
  103. ↑ „UK sends 500 more to Afghanistan“. BBC News. 2009-10-15.
  104. ↑ „British fatalities in Afghanistan“. MoD. Suarchyvuota iš originalo 2015-07-25. Nuoroda tikrinta 2022-09-06.
  105. ↑ „UK ends Afghan combat operations“. BBC News. 2014-10-26. Suarchyvuota iš originalo 2014-10-26. Nuoroda tikrinta 2022-09-06.
  106. ↑ „UK to increase troops in Afghanistan from 450 to 500“. The Guardian. 2016-07-09. Suarchyvuota iš originalo 2017-02-07. Nuoroda tikrinta 2022-09-06.
  107. ↑ „UK troops to begin 'drawdown' in Afghanistan“. BBC News. 2021-04-14.
  108. ↑ „UK to bring home last remaining troops in Afghanistan this weekend“. The Guardian. 2021-07-02.
  109. ↑ „Afghanistan: British ambassador home as last UK troops leave“. BBC News. 2021-08-29.
  110. ↑ „Timeline: UK troops in Basra“. BBC News. Suarchyvuota iš originalo 2009-04-03. Nuoroda tikrinta 2022-09-06.
  111. ↑ „British Troops Leave Iraq As Mandate Ends“. Radio Free Europe. Radio Liberty. 2009-07-31. Suarchyvuota iš originalo 2010-11-08. Nuoroda tikrinta 2022-09-06.
  112. ↑ „UK Operations in Syria and Iraq“ (PDF). 2015. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2017-03-18.
  113. ↑ „Operations in the UK: Defence Contribution to Resilience“ (PDF). Ministry of Defence. 2007. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2022-09-06.
  114. ↑ „UK Operations“. Suarchyvuotas originalas 2017-04-21.
  115. ↑ Travis, Alan; MacAskill, Ewen (2017-05-24). „Critical threat level: who made the decision and what does it mean?“. The Guardian. ISSN 0261-3077. Suarchyvuota iš originalo 2017-05-26. Nuoroda tikrinta 2022-09-06.
  116. ↑ Haynes, Deborah (2020-03-19). „Coronavirus: Up to 20,000 troops on standby to help deal with COVID-19 outbreak“. Sky News. Nuoroda tikrinta 2022-09-06.
  117. ↑ „ENHANCED FORWARD PRESENCE (EFP)“. British Army. Nuoroda tikrinta 2022-09-07.
  118. ↑ „UK troops training forces in Ukraine to leave this weekend“. Forces. 2022-02-12.
  119. ↑ „British Army – Reserve Forces – The Regular Reserve – Armed Forces – a11a4“. The British Army. Nuoroda tikrinta 2022-09-07.
  120. ↑ Rasler, Karen (1994). The Great Powers and Global Struggle, 1490–1990. United States: University Press of Kentucky. p. 149. ISBN 0-8131-3353-X. (Figure 8.1 Change in the Size of the British Army 1650–1910)
  121. ↑ „Recruiting Victorian armies“. UK Parliament.
  122. ↑ Summers, Chris (2011-07-23). „The time when the British army was really stretched“. BBC. BBC News. Suarchyvuota iš originalo 2016-08-22. Nuoroda tikrinta 2022-09-07.
  123. ↑ End of the First World War
  124. ↑ End of the Second World War
  125. ↑ „23 June 1920“. hansard.millbanksystems.com. Hansard – House of Commons. Suarchyvuota iš originalo 2016-08-20. Nuoroda tikrinta 2022-09-07.
  126. ↑ „Strength (Territorial Army) – 2 November 1930“. hansard.millbanksystems.com. Hansard – House of Commons. Suarchyvuota iš originalo 2016-08-19. Nuoroda tikrinta 2022-09-07.
  127. ↑ 127,0 127,1 Brooke-Holland, Louisa; Rutherford, Tom (2012-07-26). International Affairs and Defence: Army 2020. Jungtinė Karalystė: House of Commons Library. p. 13.
  128. ↑ „Territorial Army (Recruitment) – 20 March 1950“. hansard.millbanksystems.com. Hansard – House of Commons. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2022-09-07.
  129. ↑ „The Territorial Army – 20 July 1960“. hansard.millbanksystems.com. Hansard – House of Commons. Suarchyvuota iš originalo 2013-05-16. Nuoroda tikrinta 2022-09-07.
  130. ↑ „Army Estimates – 12 March 1970“. hansard.millbanksystems.com. Hansard – House of Commons. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2022-09-07.
  131. ↑ Berman, Gavin (2000-12-21). House of Commons: Defence Statistics 2000 (PDF). Jungtinė Karalystė: House of Commons Library. pp. 16–17. Nuoroda tikrinta 2022-09-07.
  132. ↑ UK ARMED FORCES QUARTERLY MANNING REPORT (PDF). Jungtinė Karalystė: Ministry of Defence. 2010-03-04. p. 13. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-01-16. Nuoroda tikrinta 2022-09-07. (Table 2a – Strength of UK Armed Forces1 – full-time trained and untrained personnel)
  133. ↑ UK RESERVE FORCES STRENGTHS (PDF). Jungtinė Karalystė: Ministry of Defence. 2010-09-22. p. 3. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-01-16. Nuoroda tikrinta 2022-09-07. (Table 1 – Strengths of All Services Reserves)
  134. ↑ 134,0 134,1 134,2 „Africa“. www.army.mod.uk. Nuoroda tikrinta 2022-09-07.
  135. ↑ 1710–1900,[120][121] 1918 & 1945,[122][123][124] 1920,[125] 1930,[126] 1950,[127][128] 1960,[127][129] 1970,[130] 1980–2000,[131] 2010,[132][133] 2015,[134] 2020[3]
  136. ↑ „An Annual Times Series For The Size Of The Armed Forces (Army, Navy & RAF) Since 1700“ (PDF). bootcampmilitaryfitnessinstitute.com. Ministry of Defense. 2017-04-28. Nuoroda tikrinta 2022-09-07.
  137. ↑ 137,0 137,1 137,2 137,3 137,4 137,5 „The British Army – SA80 individual weapon“. British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-06-16. Nuoroda tikrinta 2022-09-10.
  138. ↑ „Challenger 2“. BAE Systems. Suarchyvuotas originalas 2007-06-21.
  139. ↑ „UKDS 2013“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2013-09-27. Nuoroda tikrinta 2022-09-11.
  140. ↑ „The British Army – Warrior infantry fighting vehicle“. British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-04-10. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  141. ↑ „Multi-role Light Vehicle“. Defense Update. 2006-07-26. Suarchyvuotas originalas 2011-04-29. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  142. ↑ „The British Army – Reconnaissance vehicles“. British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-03-16. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  143. ↑ 143,0 143,1 „The British Army – Artillery and air defence“. British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-04-10. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  144. ↑ „Guided Multiple Launch Rocket System (GMLRS) – Think Defence“. Think Defence. Suarchyvuota iš originalo 2017-03-18. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  145. ↑ „AS-90“. Armedforces.co.uk. Suarchyvuota iš originalo 2011-04-26. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  146. ↑ „105 mm Light Gun“. BAE Systems. Suarchyvuotas originalas 2011-02-20.
  147. ↑ „The British Army – 5 Regiment“. British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-04-20. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  148. ↑ „Rapier missile“. Armedforces-int.com. Suarchyvuotas originalas 2011-05-13. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  149. ↑ „Sky Sabre weapons system – a Freedom of Information request to Ministry of Defence“. 2020-10-04.
  150. ↑ „Starstreak II sighted“. Janes. Suarchyvuotas originalas 2009-04-12.
  151. ↑ „The British Army – Protected patrol vehicles“. British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-04-10. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  152. ↑ „The British Army – Engineering equipment“. British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-02-11. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  153. ↑ „The British Army – All-terrain mobility platform (ATMP)“. British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-02-11. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  154. ↑ „The British Army – Engineering and logistics“. British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-05-08. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  155. ↑ „The British Army – Royal Corps of Signals“. British Army. Suarchyvuotas originalas 2016-11-23. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  156. ↑ „Apache“. British Army. Suarchyvuotas originalas 2010-03-15. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  157. ↑ „The British Army – Gazelle“. British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-04-10. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  158. ↑ „Bell Huey“. Vectorsite. Suarchyvuotas originalas 2011-04-05. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  159. ↑ „The British Army – Aircraft“. British Army. Suarchyvuotas originalas 2017-02-07. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  160. ↑ Ripley, Tim (2008-12-10). „UK Army Air Corps received Dauphins“. Jane's Defence Weekly. 45 (50): 10.
  161. ↑ „British Army praises performance of Watchkeeper during debut deployment“. Flight global. 2014-11-17. Suarchyvuota iš originalo 2017-08-10. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
  162. ↑ „Key questions over Britain's military presence in Iraq“. Express and Star. 2020-03-12. Suarchyvuotas originalas 2021-06-25. Nuoroda tikrinta 2022-10-17.
  163. ↑ „The UK and UN Peace Operations: A Case for Greater Engagement: Table 1“. Oxford Research Group. Suarchyvuota iš originalo 2017-03-08. Nuoroda tikrinta 2022-10-17.
  164. ↑ „Baltics“. www.army.mod.uk. Nuoroda tikrinta 2022-10-17.
  165. ↑ „Belize“. www.army.mod.uk. Nuoroda tikrinta 2022-10-17.
  166. ↑ „British Army in Bermuda from 1701 to 1977“. Bermuda On Line. Suarchyvuota iš originalo 2015-07-23. Nuoroda tikrinta 2022-10-17.
  167. ↑ „Royal Anglian soldiers boost Bermuda Regiment“. Ministry of Defence. Suarchyvuota iš originalo 2015-07-23. Nuoroda tikrinta 2022-10-18.
  168. ↑ „The British Army in Brunei“. Suarchyvuota iš originalo 2016-06-09. Nuoroda tikrinta 2022-10-18.
  169. ↑ „South Atlantic Islands“. British Army. Nuoroda tikrinta 2022-11-20.
  170. ↑ „Gibraltar“. British Army. Nuoroda tikrinta 2022-11-20.
  171. ↑ „The British Army in Canada“. Suarchyvuota iš originalo 2016-06-05. Nuoroda tikrinta 2022-10-18.
  172. ↑ „29 (BATUS) Flight Army Air Corps“. Suarchyvuota iš originalo 2013-02-28. Nuoroda tikrinta 2022-10-18.
  173. ↑ „Somme Barracks (Cyprus)“. Hansard. 2001-03-26. Suarchyvuotas originalas 2011-04-29.
  174. ↑ „UK and Oman sign historic Joint Defence Agreement“. GOV.UK. 2019-02-21. Nuoroda tikrinta 2022-11-20.
  175. ↑ 175,0 175,1 175,2 175,3 175,4 175,5 „Command Structure“. www.army.mod.uk. Nuoroda tikrinta 22 November 2020.
  176. ↑ „Who We Are“. British Army. Nuoroda tikrinta 2022-11-20.
  177. ↑ „16 Air Assault Brigade“. British Army. Suarchyvuotas originalas 2020-11-07. Nuoroda tikrinta 2022-11-20.
  178. ↑ „Army Personnel Centre“. British Army. Suarchyvuotas originalas 2020-12-01. Nuoroda tikrinta 2022-11-20.
  179. ↑ „HQ London District“. British Army. Nuoroda tikrinta 2022-11-21.
  180. ↑ „Regional Command“. British Army. Nuoroda tikrinta 2022-11-21.
  181. ↑ „Headquarters Standing Joint Command (United Kingdom) (HQ SJC (UK))“. GOV.UK. Nuoroda tikrinta 2022-11-21.
  182. ↑ 182,0 182,1 „Special Reconnaissance Regiment“. Jungtinės Karalystės Parlamentas. Suarchyvuota iš originalo 2010-04-25. Nuoroda tikrinta 2022-11-21.
  183. ↑ „UK Defence Statistics 2009“ (PDF). Defence Analytical Services Agency. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-02-01. Nuoroda tikrinta 2022-11-21.
  184. ↑ Fremont-Barnes, Gregory (2009). Who Dares Wins – The SAS and the Iranian Embassy Siege 1980. Osprey Publishing. p. 62. ISBN 978-1-84603-395-7.
  185. ↑ Army Briefing Note 120/14, Newly formed Force Troops Command Specialist Brigades: "It commands all of the Army's Intelligence, Surveillance and Electronic Warfare assets, and is made up of units specifically from the former 1 Military Intelligence Brigade and 1 Artillery Brigade, as well as 14 Signal Regiment, 21 and 23 SAS®."
  186. ↑ „Special Forces Support Group“. Jungtinės Karalystės Parlamentas. Suarchyvuota iš originalo 2010-04-24. Nuoroda tikrinta 2022-11-24.
  187. ↑ „Militia and civilian life“. Government of Ontario. Nuoroda tikrinta 2022-11-24.
  188. ↑ „The Somaliland Operations“. The Times (36906). 1902-10-23. p. 6.
  189. ↑ „Statute of Westminster Adoption Act 1942“. National Archives of Australia: Documenting a Democracy. Suarchyvuotas originalas 2005-07-16. Nuoroda tikrinta 2022-11-24.
  190. ↑ Bowden, James; Lagassé, Philippe (2012-12-06). „Succeeding to the Canadian throne“. Ottawa Citizen. Suarchyvuotas originalas 2013-01-10. Nuoroda tikrinta 2022-11-24.
  191. ↑ „DefenceNews ArticleRoyal Anglian soldiers boost Bermuda Regiment“. Defence News. 2011-01-19. Suarchyvuotas originalas 2011-12-07.
  192. ↑ „Royal Gibraltar Regiment trains in UK“. Defence News. 2011-05-12. Suarchyvuotas originalas 2011-12-07.
  193. ↑ „Home – FIDF“. www.fig.gov.fk. Suarchyvuota iš originalo 2017-02-02. Nuoroda tikrinta 2022-11-24.
  194. ↑ „UK Government White Paper on Overseas Territories, June, 2012. Page 23“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2012-10-31. Nuoroda tikrinta 2022-11-24.
  195. ↑ „THE CAYMAN ISLANDS REGIMENT“. www.exploregov.ky. Nuoroda tikrinta 2022-11-24.
  196. ↑ „Governor Dakin's speech at Turks & Caicos Islands National Security Strategy launch“. www.gov.uk. Nuoroda tikrinta 2022-11-24.
  197. ↑ „British Army Formation & Structure“. WhoDaresWins.com. 2011. Suarchyvuotas originalas 2011-04-29. Nuoroda tikrinta 2022-12-05.
  198. ↑ 198,0 198,1 „Army entry requirements: Can I join the Army? - British Army Jobs - British Army Jobs“. apply.army.mod.uk.
  199. ↑ „The British Army – Diversity“. British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-02-12. Nuoroda tikrinta 2022-12-05.
  200. ↑ „British Army Terms of Service“ (PDF). 2015 m. balandžio mėn. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-06-23.
  201. ↑ „British Army Oath of Allegiance“. Suarchyvuota iš originalo 2010-12-24. Nuoroda tikrinta 2022-12-05.
  202. ↑ 202,0 202,1 202,2 „Recruitment Selection and Training“. Bootcamp. Suarchyvuotas originalas 2014-04-21. Nuoroda tikrinta 2022-12-05.
  203. ↑ British Army. „Army Foundation College Harrogate“. British Army. Nuoroda tikrinta 2022-12-05.
  204. ↑ „Joining the Army as an Officer; British Army - British Army Jobs“. apply.army.mod.uk.
  205. ↑ „The regimental system | National Army Museum“. www.nam.ac.uk. Nuoroda tikrinta 2022-12-05.
  206. ↑ „HISTORY OF SIGNALLING IN 100 OBJECTS THE BRASSARD OF CPL R A BIRDSALL (See penultimate sentence: Many who served in Korea were reservists recalled to the colours plus a large number of National Servicemen). Royal Signals Museum“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2022-10-09.
  207. ↑ 207,0 207,1 „Who we are: Rank Structure“. Nuoroda tikrinta 2022-12-05.
  208. ↑ „British Army ranks | National Army Museum“. www.nam.ac.uk. Nuoroda tikrinta 2022-12-05.
  209. ↑ „Armed Forces' Pay Review Body: Forty-Ninth Report 2020“. GOV.UK. Nuoroda tikrinta 2022-12-05.
  210. ↑ „MILITIA BILL. (Hansard, 23 April 1852)“. British Parliament. House of Commons Debate 23 April 1852. Suarchyvuotas originalas 2017-03-09.
  211. ↑ „THE MILITIA. (Hansard, 4 May 1855)“. British Parliament. Suarchyvuotas originalas 2017-03-09.
  212. ↑ „THE MILITIA—QUESTION. (Hansard, 11 July 1856)“. British Parliament. Suarchyvuotas originalas 2017-03-09.
  213. ↑ „ARMY—AUXILIARY FORCES—THE MILITIA.—OBSERVATIONS. (Hansard, 13 June 1878)“. British Parliament. Suarchyvuotas originalas 2017-03-09.
  214. ↑ 214,0 214,1 Litchfield, Norman EH (1987). The Militia Artillery 1852–1909. Nottingham: The Sherwood Press Ltd.
  215. ↑ „Civilian soldiers“. National Army Museum. National Army Museum. Nuoroda tikrinta 2022-12-05. „Troop shortages and patriotic zest during the imperial crises and expansion of the British Empire in the second half of the 19th century prompted the creation of other volunteer and yeomanry units, such as the Volunteer Force, with a far less distinct role, as well as the permanent embodiment of the militia in vulnerable British towns.“
  216. ↑ Rt. Hon Earl Brownlow (1900-05-01). „The British Volunteer System“. The North American Review: 745.
  217. ↑ Grodzinski, John R. (2014). The 104th (New Brunswick) Regiment of Foot in the War of 1812 (anglų). Goose Lane Editions. ISBN 9780864924476.
  218. ↑ „Royal Malta Fencible Regiment (1815–1861)“. Armed Forces of Malta. 2020. Suarchyvuotas originalas 2019-05-07. Nuoroda tikrinta 2022-12-05.
  219. ↑ Cowan, James (1955). „The Royal New Zealand Fencibles“. The New Zealand Wars: A History of the Maori Campaigns and the Pioneering Period. New Zealand Wars (1845–1872). I: 1845–1864. Wellington: R. E. Owen.
  220. ↑ „THE ARMY ESTIMATES. (Hansard, 15 March 1895)“. hansard.millbanksystems.com. Suarchyvuotas originalas 2021-08-18. Nuoroda tikrinta 2022-12-06.
  221. ↑ „THE TERRITORIAL FORCES ACT—THE MILITIA. (Hansard, 18 February 1908)“. hansard.millbanksystems.com. Suarchyvuotas originalas 2017-03-08.
  222. ↑ „BRITISH ARMY.—HOME AND COLONIAL MILITARY FORCES. (Hansard, 9 April 1913)“. hansard.millbanksystems.com. Suarchyvuotas originalas 2021-08-18. Nuoroda tikrinta 2022-12-06.
  223. ↑ The Quarterly Army List Part I, January 1945. Order of Precedence of the British Army. Page xiii. His Majesty's Stationery Office
  224. ↑ „ARMY ESTIMATES, 1899–1900. (Hansard, 17 March 1899)“. hansard.millbanksystems.com. Suarchyvuotas originalas 2009-06-25.
  225. ↑ Maurice-Jones, Colonel KW (1959). History of The Coast Artillery in the British Army. Royal Artillery Institution.
  226. ↑ The Army List, 1951, His Majesty's Stationery Office. Column XVI to XIX (Pages 16 to 19)
  227. ↑ „The British Guiana Volunteer Force“. 2008-10-01.
  228. ↑ „Batteries, Companies, Regiments and Corps (Land)“. CFSG (Q) Inc. Suarchyvuotas originalas 2021-01-27. Nuoroda tikrinta 2022-12-06.
  229. ↑ Harris, Dr. Edward Cecil. Bermuda Forts 1612–1957. The Bermuda Maritime Museum Press. ISBN 0-921560-11-7.
  230. ↑ Willock, Roger. Bulwark Of Empire: Bermuda's Fortified Naval Base 1860–1920. The Bermuda Maritime Museum Press, The Bermuda Maritime Museum. ISBN 978-0-921560-00-5.
  231. ↑ Rigby, Neil (1988-11-10). „1988 Military Uniforms of Bermuda“. Suarchyvuotas originalas 2020-10-27.
  232. ↑ A LIST OF THE OFFICERS of the ARMY, (WITH AN ALPHABETICAL INDEX;) OF THE OFFICERS of the ROYAL ARTILLERY, THE ENGINEERS, the MARINE FORCES, AND OF THE OFFICERS on HALF-PAY; AND A SUCCESSION of COLONELS. THE THIRTY-SECOND EDITION. War-Office. 31 March 1784
  233. ↑ THE NEW ANNUAL ARMY LIST, MILITIA LIST, 1854: (BEING THE FIFTEENTH ANNUAL VOLUME), CONTAINING THE DATES OF COMMISSIONS, AND A STATEMENT OF THE WAR SERVICES AND WOUNDS OF NEARLY EVERY OFFICER IN THE ARMY, ORDNANCE, AND MARINES. CORRECTED TO 30 December 1853. WITH AN INDEX. MAJOR H. G. HART, 49TH REGT. JOHN MURRAY, ALBEMARLE STREET, LONDON 1854
  234. ↑ „The British Army – Personal clothing“. British Army. Suarchyvuota iš originalo 2017-04-10. Nuoroda tikrinta 2022-11-28.
  235. ↑ 235,0 235,1 „Dress Codes and Head Dress“. Forces 80. Suarchyvuota iš originalo 2017-02-19. Nuoroda tikrinta 2022-11-28.
  236. ↑ „badge, unit, tactical recognition flash, British, Royal Corps of Signals“. Imperial War Museum. Suarchyvuota iš originalo 2017-03-08. Nuoroda tikrinta 2022-11-28.
  237. ↑ „Army Dress Regulations 2017“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2022-10-09.
  238. ↑ „Beret definitions“. Apparel Search. Suarchyvuota iš originalo 2017-06-13. Nuoroda tikrinta 2022-11-24.
  239. ↑ „Introducing the Army's latest cap badge: Ranger Regiment“. British Army. Nuoroda tikrinta 2022-11-24.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Britų_armija&oldid=7437542"