Jotvingiai

Senosios baltų gentys Jotvingiai
Žemės	Dainava
Kunigaikščiai	Komantas

Prūsų ir jotvingių gentys XIII a. pagal H. Lovmianskį

Jotvingių pilkapio draustinis netoli Suvalkų

Jotvingiai (dar vadinti sūduviais, poleksėnais) – baltų genčių grupė, gyvenusi dabartinėje Lenkijos Palenkės vaivadijoje, dalyje Vakarų Baltarusijos ir pietvakarinėje Dzūkijos dalyje. Jotvingių kalba priklauso vakarų baltų kalbų grupei, rašto paminklų nėra. XIII a.–XVI a. visus ar beveik visus jotvingius bent lingvistiškai asimiliavo rusėnai, lietuviai ir lenkai. Vietiniuose rašytiniuose šaltiniuose jotvingiai minimi iki XIX a.

Teritorija

Archeologiniai ir lingvistiniais duomenimis jotvingių genčių grupės gyvenamos teritorijos vakarinė riba buvo Mozūrijos ežerynas, rytinė - Nemunas, Naugardukas, Slanimas ir Valkaviskas, šiaurinė - Šešupės vidurupis, teritorija į pietus nuo Nemuno tarp Kauno ir Jurbarko, pietinė riba buvo Narevo ir Bugo upės. I tūkstantmečio viduryje jotvingiams būdinga kultūra pasirodė ir dešiniajame Nemuno krante, tačiau čia ji buvo asimiliuota lietuvių genčių.

Iki XII a.–XIII a. sąvartos jotvingių gyvenamas arealas pietvakariuose siekė Vakarinio Bugo upę šiauriau Bresto, tačiau šią Vyslos-Dniepro prekybos kelio atkarpą visuomet siekė kontroliuoti ir Kijevo Rusia, o nuo XII a. pab. − jos dalies pagrindu susikūrusi Haličo-Volynės kunigaikštystė. X-XI a. dregovičiai jotvingių teritorijoje įkūrė Valkaviską, Gardiną, Slanimą, Naudarduką ir kitus miestus. Dėl lenkų, kryžiuočių ir rusėnų antpuolių ir kolonizacijos jotvingių teritorija traukėsi ir XIII a. apėmė tik žemes aplink Suvalkus, Seinus, Augustavą, Alėcką ir Luką. Pagal Melno taiką 1422 m. Sūduva buvo padalinta tarp Lenkijos karalystės, Kryžiuočių Ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 1569 m. vakarinė Jotvos dalis (t. y. Palenkės vaivadija, kurią jau XV a. buvo pradėję kolonizuoti lenkai mazoviečiai) atiteko Lenkijai.

Tautovardis

Mokslinėje literatūroje su jotvingiais tapatinami jau Ptolemėjaus II a. sudarytame žemėlapyje minimi soudinoi (Σουδινοί). Vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose gentis vadinama jotvingiais arba sūduviais. Kadangi kartu šie terminai nesutinkami, manoma, kad tai tos pačios genties pavadinimas. Šią versiją patvirtina ir Vroclavo sprendime, kurį priėmė Vokietijos imperatorius Zigmantas I, minima Suderlandt alias Jetuen (Sūduva arba Jotva).

Dėl autentiškos jotvingių genties savivardžio ir apskritai jų tautovardžio formos nesutariama; kai kurie tyrinėtojai spėja, kad jotvingių etnosą sudarė 3 ar 4 skirtingai vadinamos kiltys („gentys“) – dainaviai, sūduviai, palekiai ("poleksėnai") ir jotvingiai. Esą jotvingiai buvę ne gentimi, o genčių grupe. Pasak kitos versijos „etniškai monolitišką“ jotvingių etnosą skirtingais vardais vadino ne patys jotvingiai, bet jų kaimynai,– vokiečiai – „sūduviais“, prūsai, rusėnai ir (kurį laiką) lenkai – „jotvingiais“, lenkai – „poleksianais“.

Tautovardis „jotvingiai“ (jatvjagi, jatvengy rusų metraščiuose, jaczwingi, jacvingi, jatwingi lenkų metraščiuose) istoriniuose šaltiniuose pasirodo X a.-XII a. Ipatijaus metraštyje naudojamos formos Jatvjagy, Jatveze, Jatvjažin, zemlja Jatveskaja, na zemlju Jatvjažskuju ir kt. Rusų šaltiniuose niekur neminimi sūduviai. Panašius jotvingių pavadinimus perėmė lenkų šaltiniai. 1260 m. Mozūrų kunigaikščio sutartyje su Vokiečių ordinu minima terre Getuizintarum. Šis pavadinimas pateko per Lenkiją į Vakarų Europą ir Romos kuriją. Popiečiaus dokumentuose minima terra Jatwesouie, Gretuesia, Gzestuesie, Getuesia ir Getvesia.

„Sūduviai“ ir „Sūduva“ naudojama daugiausia vokiečių šaltiniuose. Petras Dusburgietis savo XIII a. kronikoje naudoja pavadinimą Suduwite. Vokiečių ordinas gentį vadino Sudowite, kraštą Sudowia, in qua Sudowite.

Kaimyninės Mazovijos kunigaikštystės šaltiniuose minima poleksėnų (palekių, Pollexianni) gentis. Vincentas Kadlubekas rašo: sunt autem Pollexianni, Getarum seu Prussorum genus („taip pat yra poleksėnai, kurie yra getų (jotvingių) arba prūsų kilmės“).

Kazimieras Būga atstato tautovardžius sūdai (pagal Vytauto Didžiojo minimus lot. Sudi ir terra Sudorum), jotvingai ir dainuviai. Visus juos laiko hidroniminės kilmės – sūdus kildina nuo Sūduonios, jotvingius – nuo Jotvos (tokia upė dabar nežinoma, pasak Būgos, jos pavadinimas galėjęs keliauti; etimologiškai artimas Jotijai < liet. joti, jotv. per-jot „parvažiuoja“, skr. yāti „eina, keliauja“), dainuvius – nuo Dainavos upės (taip pat dabar nežinoma; pavadinimas kilęs ne nuo dainų, bet gretintinas su latv. deju, diet „šokti, pašuokomis bėgti“). Tiesa, kitur Būga siūlo sūdus kildinti iš ide. *sūdhos („savas, saviškis“). Pavadinimus Getwese, Getuese, Gettae K. Būga laiko vokiečių iškraipymu, patekusiu per gudų kalbą. Iškraipymą nulemia ir tai, kad viduramžių kronikininkai jotvingius susieję su antikiniuose šaltiniuose minimais Padunojo getais.

Simas Karaliūnas sūduvių ir Sūduvos pavadinimą veda iš *sū́das ‘tarpus, vešlus, derlus; storas, apvalus (apie vyrą, vaiką, mergaitę); kietas, sukrus, tankus (apie drobę, siūlus, ataudus)’ (greta liet. sū́dras / sūdrùs); su vešlumo, tvirtumo žodžiais sukurti ir įvairūs kiti tautovardžiai (pvz., türk ‘genčių sąjunga’ ir türk ‘stiprus, tvirtas, galingas; gausus’). Jotvingių tautovardį kalbininkas veda, kaip ir K. Būga, iš šaknies *i̯ā- ‘vykti, važiuoti, joti’, bet sieja ne su upėvardžiais, o su rus. ятвá, ятвo ‘didelis žuvų būrys’, bulg. ятo ‘vora, virtinė, tumulas’, kroat. jȁto ‘būrys, pulkas (žuvų, paukščių); banda, kaimenė (avių, galvijų arklių)’, slovėn. játo, jȃta ‘didelis plaukiančių ar skrendančių tos pačios rūšies gyvų daiktų (žuvų, paukščių…) būrys, pulkas’ ir rekonstruoja jotv. *jātvā ‘kariai, karių būrys’ (*jātv-ingas ‘jotvai priklausantis’). Gyventojų vardą *dainiai ‘dainaviai’ jis sieja su baltų *dāinē, *dḗinā, *dḗinē ‘karvė, kuri veršiuojasi; jauna, melžiama karvė’, *dḗinī ‘turėsianti, vesianti, laukianti (apie kumelę)’. Tada *dainiai būtų ‘karvėms priklausantys, su karvėmis susiję, t. y. piemenys, kerdžiai’

Archeologiniai šaltiniai

Jotvingių papuošalai. Antsmilkinis, smeigtukai, grandinėlės, pakabukai, žiedai.

Jotvingių gentis susiformavo Sūduvių (akmenų pilkapių) kultūros ir krūsninių kapų kultūros, kurios pietinėje Užnemunėje ir dab. Lenkijos šiaurės rytuose aptinkamos pirmaisiais mūsų eros amžiais, teritorijoje. IV a.-VI a. ji išplito į dešinįjį Nemuno krantą tarp Merkio ir Strėvos (kur lokalizuojama dainavių gentis).

Savo mirusiuosius jotvingiai laidojo apskrito plano ir pailguose pilkapiuose, kurių sampilus apjuosdavo vienu ar keliais akmenų vainikais; akmenimis jie dažnai apdėdavo ir patį sampilą arba jo dalį,− tokie akmenimis apdėti jotvingių pilkapiai dar vadinami „krūsniniais“. IV–V a. visame jotvingių krašte įsigalėjo mirusiųjų palaikų deginimo paprotys: sudeginti palaikai būdavo užkasami pailgose duobėse; vyrui į kapą dažniausiai būdavo dedami ietis, skydas ir peilis (žuvusiam raiteliui − pentinai ir kirvis arba kalavijas), moteriai − antkaklės, rankogalinės apyrankės ir lankinės segės; vyrų įkapių drabužiai būdavo susegami žalvarine ar geležine sege. Jotvingiškų II–XIV a. pilkapių ypač gausu Suvalkų, Augustavo, Balstogės, Alytaus, Kobrino apylinkėse. Šalia Suvalkų miesto yra įkurtas Jotvingių pilkapio draustinis. Šiek tiek mažiau, be to, tik XII(?)-XVII a. datuojamų krūsninių jotvingių pilkapių žinoma Gardino, Valkavisko, Slanimo, Ščiutino, Eišiškių, Dieveniškių ir Naugarduko apylinkėse, o negausūs XII–XIII(?) a. šiaurinių Borisovo apylinkių jotvingiški palaidojimai tikriausiai laikytini Drucko kunigaikščio Boriso Vseslavičiaus vadovauto Polocko kunigaikštystės kariaunos 1102 m. žygio prieš jotvingius metu į polockiečių nelaisvę patekusių jotvingių ir jų palikuonių kapais.

Jotvingiškų archeologinių paminklų tyrinėjimus ir jų apibendrinimą vis dar labai apsunkina tai, kad jotvingiški pilkapiai bei piliakalniai (pastarųjų žinoma apie 50) pasklidę trijų valstybių teritorijoje.

Istorija

Jotvingių pilkapis netoli Jatviežo Dužos kaimo

Jotvingių pilkapio draustinis netoli Suvalkų

Jotvingių gyvenvietės liekanos Neviadomos kaime

Herodotas (V a. pr. m. e.) mini neurus (Νευροί), kurie gyveno už skitų žemdirbių, palei Bugo upę (Hypanis), į vakarus nuo Dnieprs (Borysthenes). Ši teritorija, atitinkanti šiuolaikinę Baltarusiją ir rytinę Lenkijos dalį prie Narevo, atitinka lingvistinę jotvingių teritoriją (pagal toponimus ir hidronimus).

Nuo Kijevo Rusios valstybės susikūrimo prasidėjo jotvingių ir šios valstybės kontaktai. 944 m. sutartyje tarp Kijevo Rusios kunigaikščio Igorio ir Bizantijos imperijos imperatoriaus kaip vienas iš Rusios pasiuntinių minimas Javtiagas Gunarievas, pasak kai kurių tyrinėtojų buvęs jotvingiu. 983 m. dėl Jotvos kovėsi Boleslovas I Narsusis ir Kijevo kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius, pastarasis jotvingius samdėsi. Senųjų laikų pasakojime minima, kad 983 m. jotvingius puolė (ir nugalėjo) Rusios didžiojo kunigaikščio Vladimiro, 1038 ir 1040 m. − Jaroslavo Išmintingojo, 1112-1113 m. − Volynės kunigaikščio Jaroslavo Sviatopolkovičiaus kariuomenė. XII a. pab.- XIII. a. vid. Haličo-Volynės kunigaikštystės kunigaikščiai Romanas ir Danielius dalį jotvingių žemių užkariavo. Dalis jotvingių atiteko Lietuvos valstybei, vakarinė dalis pateko į Mazovijos kunigaikštystės įtaką.

1205 m. ir vėliau jau jotvingiai (kartu su lietuviais) siaubė Volynę (manoma, kad XIII a. Jotvoje surenkamoje kariuomenėje galėjo būti iki 6 tūkst. raitelių ir keliskart daugiau pėstininkų). 1227 m. Haličo-Volynės didžiojo kunigaikščio Danilos Romanovičiaus valdomi volynėnai vėl atnaujino Jotvos puolimą,− 1240 m. jie susirėmė su jotvingiais prie Drohičino, 1251 m. − prie Narevo ir Alkapės (Lukos) upių. 1257 m., po kelių bendrų Haličo-Volynės ir Lenkijos 1253–1257 m. surengtų siaubiamųjų žygių, jotvingiai buvo priversti kurį laiką mokėti Danilai juodųjų kiaunių kailių ir sidabro duoklę.

Kilus 1249 m. vidaus karui Lietuvoje jotvingiai parėmė Mindaugo išvytuosius brolėnus Gedvydą ir Tautvydą. 1253 m. liepą Lietuvos karalius Mindaugas Kryžiuočių ordinui užrašė, be kitų LDK žemių, ir pusę Dainavos; 1259 m. tas pats karalius ordinui atidavė jau beveik visą Dainavą, arba Jotvą.

1264 m. itin stiprų smūgį tuometiniams volynėnų sąjungininkams jotvingiams sudavė Lenkijos didžiojo kunigaikščio Boleslovo Droviojo vadovaujama lenkų kariuomenė. Prasidėjus Didžiajam prūsų sukilimai jotvingiai aktyviai jame dalyvavo ir rengė žygius į Ordino užimtas Prūsijos žemes. Keršydamas už prūsų palaikymą 1277–1283 m. Vokiečių Ordinas nusiaubė šiaurvakarinę jotvingių krašto dalį. ~1600 jotvingių iš dab. Augustavo apylinkių kryžiuočiai perkėlė į šiaurės vakarų Sembą, ten atsirado vad. „Sūduvių kampas“ („Sudauischer Winkel“), kur sūduviai tebegyveno dar XVI a.

Ilgiausiai 1277–1283 m. kryžiuočių agresijai spyrėsi jotvingių kunigaikščiai bei vadai Komantas (Skomantas), Gedotė (Gedėtas) ir Kontgirdas (Kantigirdas). Komantas spaudžiamas kryžiuočių pasitraukė į Lietuvą, tačiau vėliau grįžo į Jotvą, 1283 m. nutraukė pasipriešinimą, pasikrikštijo ir perėjo į ordino pusę. Ordinui pasidavė ir Gedėtas bei Kantigirdas. Kunigaikštis Skurdas su savo žmonėmis pasitraukė į Lietuvą. Daug jotvingių pasitraukė į Gardino apylinkes ar dar giliau į LDK. Manoma, kad dab. pietryčių Lietuvoje ir šiaurės vakarų Baltarusijoje tarp Nemuno ir Neries paplitę Dainavos/Dainavėlės vardo kaimai (gudų jie vadinami vietovardžiu Jac’viez' /Jatviez' ) buvo įkurti XIII–XIV a. jotvingių pabėgėlių.

Jotvingių gyventas kraštas XIII a. pabaigoje ištuštėjo, šiaurinėje gentinės teritorijos dalyje juos iš dalies asimiliavo lietuviai, pietinę dalį kolonizavo mozūrai, o rytinę - rusai.

Jotvingių palikimas

Dėl jotvingių kalbos išnykimo laiko mokslininkai nesutaria. Dauguma jų tą išnykimą datuoja XVI a. ir XVII a. sąvarta, tačiau kai kas mano, kad atkampesnėse Belovežo girios vietose jotvingių kalba buvo gyva dar ir XX a. I pusėje; vieninteliu rašytiniu šios kalbos paminklu laikytinas 1978 m. šiaurinėje Belovežo girios dalyje rastas rankraštinis lenkų–jotvingių kalbų žodynėlis „Pagonių šnektos iš Narevo“.

XV a.–XVI a. šiek tiek jotvingių dar būta Kameneco, Gardino, Ščiutino apylinkėse, Zietelos, Kosovo, Liachavičų, Ružanų apylinkėse buvo baltiškų ir jotvnigiškų kaimų vardų. Iš 1857–1860 m. įvairių konfesijų dvasininkų Rusijos Centriniam statistikos komitetui pateiktų duomenų apie tautinę parapijiečių sudėtį matyti, kad Gardino gubernijos Kobrino, Bresto, Valkavisko ir kt. apskrityse tada dar gyveno ~31 tūkst. jotvingių; tiesa, visi ar beveik visi tie jotvingiai jau buvo dvikalbiai arba gudakalbiai, tačiau savuosius papročius daugelis jų išsaugojo iki pat XIX a. ir XX a. sąvartos (tuomet mirusių jotvingių ar jotvingių kilmės gudų kapai vis dar apdėti akmenimis, mirusiojo galvūgalyje įdėta puodų šukių, o kartais ir kirvis). Su jotvingiais siejama ir Augustavo girios šventoji vieta, Šiurpilio piliakalnis, Osovos piliakalnis, Poseinėlių piliakalnis, Osinkų piliakalnis, Klevų piliakalnis, Aglinės piliakalnis ir Barsukalnio kalnas. Mazovijos vaivadijos Neviadomos kaime archeologai aptiko XI-XII amžiaus jotvingių gyvenvietės liekanas.

Jotvingiai nuo seno garsėjo beatodairiška jų karių narsa (kuri jau nuo XII a. aiškinama kaip jotvingių tikėjimo metempsichoze pasekmė) ir šiai tautai būdinga itin laisva, nepriklausoma dvasia,− pasak etnologų, kaip tik dėl savo „dygaus“ būdo gudų tautosakoje jotvingiai lyginami su ežiais.

Vietovardžiai ir vandenvardžiai

Jotvingių vietovardžių tyrinėjimams daug laiko skyrė švedų mokslininkas Knutas Olofas Falkas. 1934 m. mokslininkas pėsčiomis apėjo Vigrių ežerą, ilgai kamantinėjo vietinius gyventojus apie apylinkes. Mokslininkas buvo vienas iš iniciatorių organizuojant Švedijos Jotvingių ekspediciją (šved. Svenska Jatvingiska Expeditionen), tyrusią Jotvą 1959–1980 metais. Į tuometinę komunistinę Lenkiją kartu vyko ir jo asistentė, o nuo 1945 metų žmona, Dagmara Larsen-Falk. Ekspedicijos kalbotyros sekcija, kuriai vadovavo Falkas, susidomėjusi tyrė vandenvardžius – būtent jie, profesoriaus nuomone, ilgiausiai išlieka nepakitę žmonių atmintyje. Dėmėsį patraukė Galdusio valkstys – vietos ežere, kur metami ir traukiami žvejų tinklai. Daug informacijos suteikė vietos lietuvis, Žagarių kaimo gyventojas Stasys Marcinkevičius. Profesoriaus įsitikinimu, šis žvejojimo paprotys atėjo iš jotvingių. Po ekspedicijos gimė straipsniai apie Akmenio, Alno ir Balčio ežerų vardų baltišką kilmę bei didokas darbas apie lietuviškų vietóvardžių sulenkinimą. Po ilgamečių tyrinėjimų profesorius padarė išvadą, kad jotvingiai buvo viena iš prūsų genčių.

Ištyręs išlikusius istorinius dokumentus priėjo išvadą, kad nemaža dalis dabartinės šiaurės rytų Lenkijos vietovardžių ir vandenvardžių yra jotvingių kilmės. Mokslininkas nustatė, kad vygriai – tai jotvingių giminės dalis, Vytauto Didžojo perkelti iš Vygrių ežero pusiasalio į įvairias Sūduvos vietas, o atsilaisvinusioje vietoje didysis kunigaikštis tąkart įkūrė medžioklės pilį. Apie perkeltus jotvingius byloja išlikę kaimų vietovardžiai: Vingrėnai (dab. Būdviečio seniūnija Lietuvoje), Vygrėnai (dab. Seinų valsčius) ir Vygriai (dab. Suvalkų apskritis), abu šiuolaikinėje Lenkijoje. Grįžęs į Upsalą, parašė darbą Vygrių ir Hutos vandenys. Toponimikos studija, už kurį 1941 m. jam buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis.

Iš jotvingių kalbos kildinami Rospudos, Kirsnos, Ščeberkos, Zapsio ir Vyžainos upių, Augustavo Rospudo, Samanio, Alno, Balčio, Kalino, Kreivųjų Vygrių, Mario, Mėtos, Rospudo, Saino, Sirvo ir Vygrių ežerų bei Berznyko, Geniušės, Udziejeko, Leipalingio, Nedingės, Rospudos, Seinų, Seirijų, Stabienščiznos, Ščebros, Ščeberkos, Štabino, Suvalkų Sumavo, Seinų Sumavo ir Stabingio, Veisiejų miestelių bei kaimų pavadinimai. Taip pat yra išlikę tokie kaimų pavadinimai kaip Jatviežo Duža, Jatviežo Mala ir Jažvinai (Liublino vaivadija), kurių pavadinimai kildinami nuo žodžio jotvingiai.

Nuorodos

От Ятвязи до Литвы Русское пограничье с ятвягами и литвой в X-XIII веках - Кибинь А.С., 2014