Slavų mitologija

Slavų mitologija - senoji slavų mitologija ir religija vystėsi 3000 metų. Ji gimininga Lietuvių mitologijai, nes kaip ir pastarosios, jos pagrindas yra senųjų indoeuropiečių mitologija. Slavų mitologija apima visų slavų tautų mitologijas. Čia pateikiami pagrindiniai jų bruožai.

Šaltiniai

Slavai, kaip ir baltai ilgai neturėjo savo rašto, taigi pagrindiniai šaltiniai yra labai fragmentiški senųjų autorių paminėjimai, taip pat tautosakos duomenys.

Kalendorius ir šventės

Senovės slavų religija ir pagrindinės apeigos buvo susijusios su metų ciklu. Remiantis įvairiais šaltiniais ir išlikusia liaudies tradicija atkuriamos senosios slavų kalendorinės šventės.

• Metai buvo dalinami pagal mėnulio ciklus (mėnesius) ir prasidėdavo Kovo mėnesį. Paskutinė metų naktis/diena vadinta Velja Noč/Velik Dan (Didžioji naktis/savaitė) Priėmus krikščionybę ši šventė tapo Velykomis. Beabejo, toks pavadinimas galėjo atsirasti ir dėl graikiško Velykų pavadinimo Megale Hemera (Didžioji savaitė). Pagonybės laikais Velykos buvo švenčiamos panašiai kaip Vėlinės arba keltų Helovinas. Po kaimus vaikščiodavo persirengėliai, liaudyje tikėta, jog po namus klajoja protėvių vėlės. Greičiausiai šios šventės globėjas buvo Velesas, požeminio pasaulio dievas, artimas lietuvių Velniui.
• Didžiulis pavasario festivalis buvo pašvęstas Jarilui - augmenijos dievui. Jaunuoliai keliaudavo per kaimus nešdami žalumynus ir gėles - naujos gyvybės simbolius. Eisenas vesdavo jaunuoliai ant žirgų, pamėgdžiodami Jarilą. Didelę reikšmę turėjo velykiniai margučiai, simbolizuojantys atgimstantį pasaulį. Ši tradicija buvo perimta ir krikščioniškųjų Velykų.
• Vasaros saulėgrįža šiandien įvairiai vadinama: Ivanje, Kupala, Krijes'as. Šios šventės metu žmonės tuokdavosi, taip pat tam tikri šaltiniai rodo, jog galėjo būti atliekamos orgijos. Žmonės švęsdami šią šventę daug valgydavo, gerdavo, šokdavo ratelius, degindavo laužus ir per juos šokinėdavo. Merginos pindavo vainikus ir burdavo iš žolių, kada susituoksią. Greičiausiai šventė buvo skirta augmenijos, vaisingumo ar santuokos dievybėms. Pastebėtina, jog ši šventė labai artima lietuvių Rasoms, Kupolinėms ir Joninėms.
• Vidurvasario šventė buvo skirta griaustinio dievui Perunui. Priėmus krikščionybę ji paversta į Šventojo Elijo šventę. Kai kurie duomenys leidžia manyti, jog senovėj vykdyti net žmonių aukojimai. Po šios šventės prasidėdavo derliaus nuėmimas.
• Derliaus šventė - tiksliai nežinoma, kada ji švęsta, tačiau yra duomenų, jog Riugeno saloje ji švęsta Svantevito šventykloje.
• Veikiausiai švęsta ir žiemos saulėgrįža per Kalėdas. Ši šventė greičiausiai buvo pašvęsta saulės dievui Svarogui. Dar ši šventė vadinama Karačunu.

Kosmologija

Galimas daiktas, jog slavai pasaulio struktūrą įsivaizdavo kaip medį, tokių užuominų gausu folklore.

Saulė buvo moteriška dievybė, o Mėnuo vyriška. Taip pat kaip ir baltų bei Germanų mitologijoje.

Panteonas

Slavų mitologijoje buvo daugybė dievų, kiekviena gentis ir giminė turėjo savus dievus. Čia pateikiamas pagrindinis slavų panteonas.

Kitos būtybės

Raganos atitikmuo slavų mitologijoje yra Baba Jaga. Piesta yra svarbus slavų pasakų veikėjos Babos Jagos atributas.

Baba Jaga Ivano Bilibino piešinyje