Prancūzijos provincijos

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Prancūzijos provincijos.

Prancūzijos provincijos − Prancūzijos karalystės teritoriniai-administraciniai vienetai, egzistavę iki 1790 m. Jų teritorijos buvo pagrįstos XI−XVII a. Prancūzijos teritorijoje egzistavusiomis feodalinėmis valstybėmis, kurias prijungiant prie karalystės, buvo kuriamos provincijos. Dėl ilgalaikės egzistencijos, šios provincijos tapo Prancūzijos istoriniais regionais su tam tikrais kalbiniais ir kultūriniais skirtumais.

Raida

Prancūzijos feodalinės valstybėlės 1030 m.

987 m. į valdžią atėjus Prancūzijos Kapetingų dinastijai, karaliaus kontroliuojamos teritorijos apėmė tik nedideles žemes šiaurinėje Prancūzijoje. Jų pagrindu sudaryta pirmoji provincija − Il de Fransas. Visas kitas teritorijas kontroliavo de facto nepriklausomi grafai, kunigaikščiai ir vikontai. Nuo tada karaliai siekė plėsti savo teritorijas, vedybų ar karų pagalba perimdami feodalines valstybes į tiesioginę kontrolę.

1101 m. pasiekti pirmieji teritoriniai laimėjimai, kai prie karūnos prijungta Buržė vikontija (Bery provincija). Valdant Pilypui II (1180−1223 m.), prijungta Vermandua grafystė, Turenas, Overnė. Liudvikas VIII (1223−1226 m.) prijungė Tulūzą (Langedokas). Šimtamečio karo metu Prancūzijos karaliai išplėtė savo teritorijas, užimdami didelę dalį teritorijų ir čia kurdami vis naujas provincijas.

Senosios provincijos ir dabartiniai departamentai.

Per XIV−XV a. karaliai plėtė valdas ir už buvusių Vakarų Frankų karalystės teritorijų, daugiausia Burgundijos (Arelato) karalystėje. 1312 m. jie paėmė Lionę, 1349 m. − Dofinę, vėliau − Provansą. 1477 m. sunaikinta ir prijungta Burgundijos kunigaikštystė, 1482 m. − Pikardija.

1552 m. prie karalystės prijungti trys Šventosios Romos imperijos miestai − Mecas, Tulis ir Verdenas, kurie tapo Trimis vyskupystėmis. 1532 m. prijungta Bretanės kunigaikštystė, galiausiai 1589 m. į karūnos žemes įjungti regionai Bearnas, Limuzenas ir Armanjakas.

XVII a. žymėjo Prancūzijos ekspansiją į rytus. 1648 m. ji gavo Elzasą, 1659 m. − Rusijoną ir Artua, 1668 m. − pietinę Flandriją, 1678 m. − Franš Kontę ir Hainautą. XVIII a. teritorijos irgi plėtėsi: 1766 m. aneksuota Lotaringija, 1768 m. Genujos respublika už skolas atidavė Korsiką.

1790 m. visos provincijos buvo panaikintos kaip feodalinė atgyvena. Vietoj jų sukurti departamentai.