Štirijos kunigaikštystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kitos reikšmės – Štirija (reikšmės).

vok. Herzogtum Steiermark' Štirijos kunigaikštystė
Šventosios Romos imperijos kunigaikštystė Habsburgų monarchijos teritorija
← 1180 – 1918 →   →
Vėliava Herbas
Location of Štirija
Sostinė	Gracas
Kalbos	vokiečių
Valdymo forma	monarchija
hercogas
1180–1192	Otokaras IV (pirmasis)
1916–1918	Karlas I Habsburgas (paskutinis)
Era	Naujieji laikai
- Kunigaikštystės įsteigimas	1180 m., 1180
- Habsburgų monarchijos pabaiga	1918 m.

Štirijos kunigaikštystė (vok. Herzogtum Steiermark) buvo viena iš Šventosios Romos imperijos kunigaikštysčių iki imperijos paleidimo 1806 m., vėliau – Austrijos-Vengrijos karūnos žemė iki valstybės žlugimo 1918 m.

Tradiciškai kunigaikštystės sostinė visuomet buvo Gracas, kuriame rezidavo provincijos administracija.

Geografija

Štirijos regionas dabartinėje Austrijoje ir Slovėnijoje

Kunigaikštystės teritorija apėmė dabartinės pietų Austrijos ir šiaurės rytų Slovėnijos teritorijas ir kartu yra vienas iš Europos istorinių-kultūrinių regionų. Jis ribojosi (pagal laikrodžio rodyklę) su Žemutine Austrija, Burgenlandu (Vengrija), Kroatija, Karniola, Karintija, Zalcburgu ir Aukštutine Austrija. Šiuo metu Austrijoje regionas yra kartu ir administracinis vienetas - Štirijos žemė, o Slovėnijoje sudaro neoficialų Štirijos regioną.

Šio kalnuoto krašto, kurį nuo XIX a. pradėjo lankyti laipiotojai po kalnus, apie pusę teritorijos dengia miškai, likusią dalį – pievos ir vynuogynai. Štirijoje taip pat yra naudingųjų iškasenų – anglies ir geležies rūdos, kuri Ercberge (Erzberg) kasama nuo romėnų laikų. Žymus Austrijos vyno gamybos regionas yra Windisch Buheln. Ilgą laiką Štirija buvo tankiausiai apgyvendintas Europos kalnų regionas.

Štirija pirmajame tūkstantmetyje

Romėniškojo laikotarpio Štirijos istorija yra dalis Noriko ir Panonijos istorijos. Ji taip pat buvo apgyvendinta keltų taurisci genčių. Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu per regiono upių slėnius ir žemas perėjas traukė įvairios germanų gentys, o apie 600 m. apsigyveno slavai.

Vėliau Štirija pateko Karolio Didžiojo įtakon kaip Karantanijos (Karintijos), sukurtos kaip pasienio teritorija su avarais ir slavais, dalis, į Štiriją jau buvo patekę nemažai bavarų ir kitų christianizuotų germanų tautų, kurias Zalcburgo vyskupai ir Akvilėjos patriarchai laikė ištikimais Romai. Daug prie kunigaikštystės bažnytinės hierarchijos kūrimo prisidėjo vyskupas Virgilius Zalcburgietis, vėliau pavadintas „Karantanijos apaštalu“. 811 m. Karolis Didysis riba tarp Zalcburgo ir Akvilėjos diocezijų padarė Dravos upę.

Štirijos marka ir kunigaikštystė

X-ame a. Štirija buvo atskirta nuo Karintijos ir pavadinta Štirijos marka. Markgrafai valdę šią marką (žinomi kaip Otokarai) Steier tvirtovės pavadinimą įtraukė į markos pavadinimą ir taip atsirado vokiškas Steiermark pavadinimas. Markgrafo Otokaro IV valdymo metu (1164-92) Fridrychas Barbarosa pakėlė Štirijos statusą į kunigaikštystę (1180 m.).

Išmirus Otokarų dinastijai Štirija pateko į Babenbergų dinastijos valdžią pagal Georgenbergo sutartį. Po Babenbergų dinastijos išmirimo Štiriją valdė Vengrija (1254-60); Čekijos karalius Pšemyslas Otokaras; 1276 m. atiteko Habsburgams.

Osmanų invazijos XVI ir XVII a. regionas stipriai nukentėjo ir prarado daugybę gyventojų. Turkai į Štiriją buvo įsiveržę mažiausiai dvidešimt kartų, bažnyčios, vienuolynai, miestai ir kaimai buvo sugriauti ir nusiaubti, o gyventojai išžudyti arba išvesti į vergovę.

Reformacija

Reformacija šalį pasiekė apie 1530 m. Austrijos kunigaikštis Karolis II(valdęs 1564–90), kurio žmona buvo katalikų Bavarijos kunigaikštytė Marija, šalyje pradėjo kontrreformaciją. 1573 m. jis pakvietė į Štiriją jėzuitus ir 1586 m. įkūrė katalikišką Graco universitetą. 1598 m. jo sūnus ir pasekėjas imperatorius Ferdinandas II uždarė visas protestantiškas mokyklas ir išvijo protestantų mokytojus ir pamokslininkus: protestantizmas išliko tik keliuose izoliuotuose kalnų slėniuose, pvz., Ino (Inn) slėnyje ir Muro (Mur) slėnyje. Pagal 1555 m. Augsburgo taiką buvo remiamasi principu cuius regio eius religio ir tik didikai nebuvo verčiami grįžti į katalikybę – jie galėjo privačiai savo namuose praktikuoti protestantizmą.

Ferdinandui 1619 m. tapus Šventosios Romos imperijos imperatoriumi ir 1620 m. sutriuškinus savo protestantiškuosius oponentus Baltojo kalno mūšyje netoli Prahos, jis 1625 m. visiškai uždraudė protestantiškąsias bažnytines apeigas. 1628 m. jis nurodė, kad didikai taip pat turi grįžti į katalikybę. Daugelis didikų šeimų emigravo, tačiau greitai daugelis jų arba jų vaikų grįžo ir priėmė katalikybę atgaudami turėtas valdas.

Antroje XVII a. pusėje atnaujinus veiksmus prieš protestantus izoliuotuose kalnų slėniuose dalis valstiečių ir protestantų dvasininkų, nesutikusių atsisakyti protestantizmo buvo ištremti iš išvyko į Transilvaniją. Tik 1781 m. imperatoriaus Jozefo II išleistas Tolerancijos aktas nutraukė religinius persekiojimus. Protestantams suteikta teisė kurti parapijas ir praktikuoti religiją.

XIX–XX amžiai

Zemeringo geležinkelis, užbaigtas 1854 m. tuo metu laikytas inžinerijos stebuklu. Tai yra seniausias Europos kalnų geležinkelis su daugybe tunelių ir viadukų, kertančių kalnų slėnius. Geležinkelis pritraukė daugybę turistų į Alpių kurortus ir mineralinius bei karštuosius šaltinius.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą 68 % Štirijos gyventojų gimtoji kalba buvo vokiečių, o 32 % – slovėnų.

Po Pirmojo pasaulinio karo, pagal Sen Žermeno sutartį 1918 m. Štirijos kunigaikštystė buvo panaikinta ir padalinta. Pietinis, slovėnų dominuojamas, trečdalis, į pietus nuo Muros upės, su Celjės ir Mariboro miestais įjungtas į Slovėniją (Jugoslaviją). Likę du trečdaliai tapo Austrijos federacine žeme, o slovėnų trečdalis (Žemutinė Štirija) iki šiol neformaliai vadinama Slovėnijos Štirijos provincija ir sudaro apie 1/3 šalies teritorijos. Skirtingai nei Karintijoje šis padalinimas nebuvo lydimas smurto, nors abiejose sienos pusėse liko tautinės mažumos (didesnieji Žemutinės Štirijos miestai buvo daugiausia vokiški).

1942 – 1945 Žemutinė Štirija buvo prijungta prie Nacistinės Vokietijos Štirijos reichsgau, o po karo grąžinta Jugoslavijai.

Kunigaikščiai

Ankstyvieji kunigaikščiai

• Otokaras IV (1180–1192), Otokarai;
• Leopoldas V (1192–1194), Babenbergai;
• Leopoldas VI (1194–1230), Babenbergai;
• Frydrichas II (1192–1194), Babenbergai;
• Bela IV (1254–1258), Arpadai;
• Steponas V (1258–1260), Arpadai;
  • Otokaras (1251/1260–1278), Pšemislai;

Habsburgai

• Rudolfas I (1276–1286);
• Albertas I (1282–1308);
  • Rudolfas II (1282–1283);
  • Rudolfas III (1298–1307);
• Frydrichas Teisingasis (1308–1330);
  • Leopoldas I (1308–1326)
• Otonas Linksmasis (1330–1339)
  • Albertas II (1330–1358);
• Rudolfas II (1358–1365);
• Albertas III (1365–1379);

Leopoldinų linija

• • Leopoldas (1365–1386);
• Vilhelmas (1386–1406);
• Ernestas (1406–1424);
• Frydrichas V;

Habsbugų pagrindinė linija

(Sutapo su Austrijos erchercogų linija):

• Maksimilijonas I (1493–1519);
• Karolis I (1519–1521);
• Ferdinandas I (1521–1564);

Vidinės Austrijos linija

• Karolis II (1564–1590);
• Ferdinandas II (1590–1619)

Tolesnė kunigaikščių linija sutapo su Austrijos erchercogų linija.