Pirmoji Prancūzijos imperija
Pirmoji Prancūzijos imperija, oficialiai Prancūzijos Respublika, vėliau Prancūzijos imperija (pranc. Empire Français, lot. Imperium Francicum), po 1809 m. ir dar žinoma kaip Napoleono Prancūzija, – imperija, kurią valdė Napoleonas Bonapartas, XIX a. pr. įtvirtinęs Prancūzijos hegemoniją didžiojoje žemyninės Europos dalyje. Imperija gyvavo nuo 1804 m. gegužės 18 d. iki 1814 m. gegužės 3 d., taip pat trumpai atkurta laikotarpiu tarp 1815 m. kovo 20 d. iki 1815 m. liepos 7 d.[6]
| Prancūzijos Respublika[1] (1804–1808) pranc. République Française Prancūzijos imperija (1808–1815) Empire Français | |||||
| |||||
| |||||
| Devizas pranc. Liberté, Ordre Public[2] („Laisvė, vieša tvarka“) | |||||
| Himnas pranc. Chant du départ („Išvykimo daina“) (oficialiai) | |||||
 Tiesiogiai administruojama teritorija (Prancūzija) Karinė okupacija Pavaldžių valstybių sienos de jure (nekontroliuojamos nei Prancūzijos, nei pavaldžių valstybių)
| |||||
| Sostinė | Paryžius | ||||
| Religija | Romos katalikybė (valstybinė religija) liuteronybė | ||||
| Valdymo forma |
| ||||
| Imperatorius | |||||
| 1804–1814/1815 | Napoleonas I | ||||
| 1815 | Napoleonas II (ginčytina)[3] | ||||
| Parlamentas | Parlamentas | ||||
| - Aukštieji rūmai | pranc. Sénat conservateur (iki 1814 m.) Perų rūmai (nuo 1815 m. balandžio) | ||||
| - Žemieji rūmai | pranc. Corps législatif (iki 1814 m. birželio 4 d.) Atstovų rūmai (nuo 1815 m. balandžio 22 d.) | ||||
| Era | Prancūzijos revoliuciniai karai Napoleono karai | ||||
| - Priimta konstitucija | 1804 m. gegužės 18 d. d. | ||||
| - Napoleono I karūnavimas | 1804 m. gruodžio 2 d. | ||||
| - Tilžės sutartys | 1807 m. liepos 7 d. | ||||
| - Invazija į Rusiją | 1812 m. birželio 24 d. | ||||
| - Fontenblo sutartis | 1814 m. balandžio 11 d. | ||||
| - Septintasis koalicijos karas | 1815 m. kovo 20 d. - liepos 7 d. | ||||
| Plotas | |||||
| - 1812[4] [5] | 2 100 000 km² | ||||
| Gyventojai | |||||
| - 1812[4] | 44 000 000 | ||||
| Gyventojų tankumas | 21 /km² | ||||
| Valiuta | Prancūzijos frankas | ||||
.svg)
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
Nors Prancūzija jau nuo XVII a. pr. buvo įkūrusi kolonijinę imperiją užsienyje, Prancūzijos valstybė išliko Burbonų karalyste, o po Prancūzijos revoliucijos tapo respublika. Istorikai Napoleono režimą vadina Pirmąja imperija, kad atskirtų ją nuo restauracinės Antrosios imperijos (1852–1870), kurią valdė Napoleono sūnėnas Napoleonas III.
1804 m. gegužės 18 d. Napoleonui buvo suteiktas prancūzų imperatoriaus titulas (Empereur des Français). Titulą suteikė senatas (Sénat conservateur). Imperatorius buvo karūnuotas 1804 m. gruodžio 2 d. [7] Karūnacija reiškė Prancūzijos konsulato ir Pirmosios Prancūzijos Respublikos pabaigą. Nepaisant jo karūnavimo, valstybė ir toliau buvo oficialiai vadinama „Prancūzijos Respublika“ iki pat 1808 m. spalio mėn. Imperija pasiekė karinės galios apogėjų žemyninėje Europoje per reikšmingas pergales Trečiosios koalicijos kare prieš Austriją, Prūsiją, Rusiją, Didžiąją Britaniją ir sąjungininkes, ypač 1805 m. Austerlico mūšyje.[8] Prancūzų dominavimas buvo dar kartą patvirtintas per Ketvirtosios koalicijos karą, Jėnos-Auerstedt mūšį 1806 m. ir Frydlando mūšį 1807 m. [9] Napoleonas patyrė galutinį pralaimėjimą Vaterlo mūšyje 1815 m.
Karų seka, vadinama Napoleono karais, išplėtė Prancūzijos įtaką iki didelės dalies Vakarų Europos ir dalies buvusios Abiejų Tautų Respublikos. 1812 m., Prancūzijai pasiekus galybės viršūnę, Prancūzijos imperijoje buvo 130 departamentų, daugiau nei 44 mln. gyventojų, šaliai buvo pavaldūs daugiau nei 90 mln. pavaldinių visoje Europoje ir užjūrio kolonijose, buvo kariuomenės dalinių Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Varšuvos kunigaikštystėje, o Austrija ir Prūsija buvo nominalios sąjungininkės.[4] Prancūzų pergalės ankstyvuoju laikotarpiu paskatino Prancūzijos revoliucijos idėjų diegimą visoje Europoje: užkariautose žemėse įvedus Napoleono kodeksą, buvo pagerinta teisinė lygybė, sukurta prisiekusiųjų sistema ir įteisintos skyrybos, panaikinti dvarų rinkliavos ir teisė, taip pat aristokratų klasės privilegijos (baudžiava) visose teritorijose, išskyrus Lenkiją ir Lietuvą.[4][10] Prancūzijos pralaimėjimas 1814 m. (o vėliau ir 1815 m.) žymėjo Pirmosios Prancūzijos imperijos pabaigą ir Burbonų restauracijos pradžią.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ „Decree upon the Term, French Republic“. Suarchyvuota iš originalo 2022-09-30. Nuoroda tikrinta 2022-03-30.
- ↑ „National Motto of France“. French Moments. 2015-05-07. Suarchyvuota iš originalo 2023-05-31. Nuoroda tikrinta 2020-05-21.
- ↑ texte, France Auteur du (1815-04-23). „Bulletin des lois de la République française“. Gallica. Suarchyvuota iš originalo 2021-04-01. Nuoroda tikrinta 2019-08-23.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Lyons, Martyn. Napoleon Bonaparte and the Legacy of the French Revolution. Bloomsbury Publishing. p. 232. ISBN 978-1349234363.
- ↑ Rein Taagepera (1997 m. rugsėjo mėn.). „Expansion and Contraction Patterns of Large Polities: Context for Russia“. International Studies Quarterly. 41 (3): 501. doi:10.1111/0020-8833.00053. JSTOR 2600793. Suarchyvuota iš originalo 2018-08-17. Nuoroda tikrinta 2021-08-20.
- ↑ texte, France Auteur du (1804-01-23). „Bulletin des lois de la République française“. Gallica. Nuoroda tikrinta 2019-08-23.
- ↑ Thierry, Lentz. „The Proclamation of Empire by the Sénat Conservateur“. napoleon.org. Fondation Napoléon. Nuoroda tikrinta 2014-08-15.
- ↑ „Battle of Austerlitz“. Britannica.com. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2014-08-15.
- ↑ Hickman, Kennedy. „Napoleonic Wars: Battle of Friedland“. militaryhistory.about.com. about.com. Suarchyvuotas originalas 2017-02-14. Nuoroda tikrinta 2014-08-15.
- ↑ Matulevičius, Algirdas. Prancūzmetis (VLE)